Natalija Bunkė

Vardų ir pavardžių keistenybės: Fantazijos nestinga, o proto?  (14)

Mane užkabino vardų keistenybės. Pirmiausia, kaip ir visus, labai nustebino, kai kažkas vaiką pakrikštijo Liuciferiu. Kaip taip galėjo atsitikti, juk krikštytas bažnyčioje ar įregistruotas civilinės metrikacijos biure, visa tai matė ir girdėjo atitinkamos institucijos. O kaip su tokiu vardu seksis gyventi jau suaugusiam Liuciferiui?

Aš pavardės tų „mandrų" tėvelių nežinau ir žinoti nenoriu. Tačiau, keičiantis madoms, galvoju, gal jau atėjo laikas duoti vardus dar madingesnius, pvz., Šėtonas, Velnias ar panašiai, o mergaitėms - Ragana, Fėja, Burtininkė?

Šiuolaikinės šeimos labai išradingos. Praeitų metų vardų suvestinėje radau daug įdomybių. Padaugėjo senoviškų vardų, pvz., Marytė, Juozapas, Barnabas, Rapolas. Tiesa, apie Jonus, - berniukų buvo pakrikštyta apie 200, o va, Janių, Janinų - nė vienos.

Dabar daug vardų susietų su gamta. Medžiai - populiariausi Ąžuolas, neatsiliko ir Liepa su Egle. Nebuvo dar Drebulės ir Beržo, bei daug kitų. Daug vardų iš gėlyno repertuaro: Mėta, Rūta, Ramunė, gražu, tiesa. Net tolimos galaktikos - Venera, Andromeda, Saulė, Marsas.

Noriu papasakoti, kaip atsitiktinai atsiranda vardai.

Mano draugas Matas išvežė žmoną gimdyti ir namo grįždamas susimąstė, kad su brangiąja neaptarė berniuko vardo.

Sukdamas į kiemą susimąstęs nesusiorientavo ir lengvai trinktelėjo į ąžuoliuką, augusį kieme. Niekas nenukentėjo. Eurika! - bus Ąžuolas, ir vardo problema buvo išspręsta. Kaip tarė, taip padarė.

Laikas bėgo, Ąžuoliukui reikėjo draugijos, vienas vaikas - ne vaikas, byloja liaudies patarlė. Sužinojau, kad laukiasi mergaitės. Vėl problema - vardas. Nesusilaikiau ir pasiūliau mergaitę pavadinti Liepa. Jiems tiko.

Netyčia lyg ir tapau krikštatėviu. Dabar, sutikęs šią gražią šeimynėlę, paklausiu, kaip gyvena parko medžiai. Vaikai atsako: „gerai, seneli".

Mane taip daugelis vaikų vadina dėl mano „firminės" barzdos.

O kitas mano draugas turi du berniukus. Tėvai jauni žmonės, bet vaikams davė senovinius vardus Jokūbas ir Rapolas. Gražu, tiesa? Nesvarbu, koks vardas, svarbiausia, kad jį tinkamai pateisintų ir užaugtų dori piliečiai.

Yra pasaulyje, kiek žinau, vienas vardas, vartojamas ne vienoj valstybėj: mūsiškis Jonas, latviškai - Janis, gruziniškai - Leon, angliškai - Džonas, rusiškai - Ivanas ir t.t.

Asmeniškai aš esu nepatenkintas savo vardu Alfonsas, vien todėl, kad dažnai kirtį deda ne ten, kur priklauso, ir visiškai pakeičia vardo esmę. Dabar per vėlu vardą keisti į kitą. Tiek to, nusinešiu jį amžinybėn...

Pažvelkime ir į mūsų pavardes. Kiekviena tauta turi savo tradicines pavardes. Braliukus latvius nesunku atskirti, nes daug panašumo į mūsų. Kaukazo tautas taip pat iš karto atskirsi.

O kuri pavardė baigiasi raide „o", žinai, kad ukrainietis, bet čia neatskirsi vyro nuo moters, tuo labiau merginų, moterų. Bet aš ne apie tai noriu paporinti.

Kalbėsiu apie dabar vyraujančias pavardžių madas Lietuvoje. Dabar pas mus moteriškė išteka, kaip ir anksčiau „paima" vyro pavardę, bet išeina visiškai neaišku: vietoj galūnės „-ienė" padaro galūnę „-ė". Tiesiog bjauroja tradicines pavardes. Pavyzdžiui, vietoj Rudienės išėjo Rudė.

Neminėsiu mūsų dainininkių, kurias visi žinome, kad nebūčiau apkaltintas kuo nors. O teigiamai paminėsiu mūsų visų mylimą dainininkų porą - Zvonkus. Katažina Zvonkuvienė puikiai skamba.

Lietuviškos šaknys baigia išsigimti. Suprantu, ištekėjo už užsieniečio, turi dvigubą pavardę, čia nieko blogo. Senais laikais moterys su mergautine pavarde buvo vadinamos „senmergėmis".

Mūsų šeimoje 4 seserys ir keturi broliai. Gražiai vadinome vieni kitus. Sesės: Remikė, Janikė, Bronikė, Danikė, broliai: Aduks, Česiuks, Alfuks (tai aš), Aliuks. Trumpai ir aiškiai, žinoma, dokumentuose ar šiaip raštuose buvo rašomi pirmi vardai.

Kaimuose moteriškes vadindavo pagal jų vyrų vardus: Kazienė, Stasienė, Jonienė ir panašiai.

Visi žinojo tikruosius vardus, bet taip buvo įprasta ir paprasčiau.

Šiandien tautinės mažumos nori mums į dokumentus įpiršti savo vardyną. Lenkų mažuma nori mums prastumti „W" ir kt. Dabar tiek daug imigrantų iš kitų pasaulio šalių, tad ir jie pareikš savo pretenzijas.

Būkite malonūs, jeigu jus priims Lietuva, gyvenkite pagal mūsų taisykles ir Konstituciją, nes mūsų kalba ir vardynas, tai valstybės prerogatyva.

Pavyzdžiui, musulmonų pavardės rašomos taip, kad būtų labai sudėtinga spausdinant dokumentus, nes galima pripainioti, jog niekas nieko nesupras.

Gyvenkime pagal senolius. Mūsų vardai ir pavardės gyvuoja nuo Vytauto laikų, gal ir anksčiau. Tad rinkdami vardus, pagalvokime gerai, nes žmogui su tuo reikės nugyventi visą gyvenimą.

Raktažodžiai
Sidebar placeholder