Christopherio Nolano filmas „The Odyssey" (2026)

Vidas Rachlevičius. Kai kinas tampa ideologijos lauku: dirbtiniai kultūriniai karai ir prarasta vaizduotė

Kelios pastabos apie tai, kaip sąmoningai ir visiškai dirbtinai kurstomi kultūriniai karai bei provokuojamos socialinės įtampos. Žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose gana plačiai aptarinėjamas Oskaro laureato režisieriaus Christopherio Nolano filmas „The Odyssey" (2026). 

Pagrindinis ir turbūt vienintelis ginčų objektas – Helenos (Elenos) vaidmeniui pasirinkta aktorė Lupita Nyong. 

Komentarų yra daug ir įvairių, bet daugelis iš jų yra į vatą suvynioti žodžiai, nes bet kokia aštresnė kritika traktuojama kaip rasizmas. 

Visa kairuoliška spauda siunta ir volioja Elono Musko frazę, kuris – būkim atviri – pasakė tai, ką galvoja daugelis. Jis teigė, kad režisierius Ch. Nolanas „prarado savo sąžiningumą“. 

Kas buvo Helena? 

Dzeuso ir Ledos duktė, Menelajo žmona, gražiausia Helados ir pasaulio moteris. Nieko daugiau nekomentuosiu. Bet man įdomesnis kitas kampas. Kaip jaučiasi pati aktorė, kai sutiko imtis šito vaidmens? 

Man tai yra tas pats, jei, pavyzdžiui, Kevinas Spacey sutiktų imtis Martino Luterio Kingo vaidmens, o Kelly Reilly – Angelos Davis. 

O kokios tuomet būtų reakcijos ir komentarai? Pavyzdžiui, man labai patinka amerikiečių  aktorius Denzelis Washingtonas, jo vaidyba, ypač jo erudicija, gili žmogiškoji išmintis, daro įspūdį jo įkvepiančios viešos kalbos studentams ir pan., bet aš visai nenorėčiau, jei didelio biudžeto istoriniame filme jis vaidintų Vytautą Didįjį. 

Tai būtų nonsensas. 

Pamatęs anonsą, aš nesirengiu žiūrėti ir britų serialo „Bridgerton“ 4 sezono. 

Dėl trijų priežasčių: ten užsižaista ir viskas persaldinta su DI, akis bado siužeto nelogiškumai ir ypač – rasiniai aspektai. 

Tačiau, ponios ir ponai, tiek „Bridgerton“ kūrėjams, tiek ir režisieriui Ch. Nolanui akivaizdžiai trūksta fantazijos, jiems reikia pasimokyti iš feministės, istorikės ir London School of Economics absolventės Irene Coslet, kuri parašė netrukus išeisiančią knygą „Tikrasis Šekspyras: Emilia Bassano Willoughby“. 

Ji teigia, kad norint sukurti lygiateisę visuomenę, būtina atkurti istorijoje užmirštas tapatybes. 

Taigi, anot jos, Šekspyras buvo visai ne vyras, o moteris: marokiečių kilmės juodaodė žydė, vardu Emilia Bassano (Londonas, 1569–1645). 

Helena 2004 ir Helena 2026.

Helena 2004 ir Helena 2026.

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje. Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė, todėl redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.
Sidebar placeholder