Vidmantas Valiušaitis: Lietuvos sukilimas paryškino iš naujo, kad lietuvių tautoje dažniausi herojai buvo nežinomi mažieji žmonės

Ką dominą ši tema - kviečiu atvykti. Nuoroda į LGGRTC skelbimą - komentare.

Čia įkeliu nedidelę ištrauką iš A. M. Budreckio 1968 m. Amerikoje išleistos studijos anglų kalba „The Lithuanian National Revolt of 1941“, kurios vertimas į lietuvių kalbą paskelbtas minėtoje  LGGRTC išleistoje jo knygoje. 

Budreckis rašė: „1941 m. Lietuvos sukilimas paryškino iš naujo, kad lietuvių tautoje dažniausi herojai buvo nežinomi mažieji žmonės – seniau nežinomas tautosakos kūrėjas, nežinomas 1919–1921 m. savanoris, nežinomas sukilėlis kovotojas ir paskiau partizanas... 

Pasiliko viltis, kad jų kraujas neišgaruos be vaisių šioms dienoms ir ateičiai.“

Nuotraukos - iš minėtosios A. M. Budreckio knygos.

NKVD REAKCIJOS Į PASIPRIEŠINIMĄ

Pasipriešinimo sąjūdis sukėlė NKVD nerimą. 1941 m. balandžio 5 d. iš Vilniaus miesto milicijos sandėlio buvo pagrobta 500 granatų. 

„Kontrrevoliucinis elementas siunčia savo agentus dirbti į karinius sandėlius, vidaus reikalų liaudies komisariatą, plentų valdybas ir kitas vietas, kuriose yra ginklų, – 1941 m. balandžio 7 d. raporte skundėsi NKGB-NKVD komisaras P. Gladkovas, – kad juos pagrobtų arba, pasitaikius palankiai progai, užimtų sandėlius; jie taip pat perka ginklus iš asmenų, priklausančių organizacijoms, bei paprastų žmonių.“ 

Tą pačią dieną (balandžio 7-ąją) komisaras Gladkovas išleido įsakymą visiems milicijos, kariuomenės daliniams ir pagalbinei policijai sutrukdyti lietuvių bet kokiems bandymams maištauti gegužės 1-ąją.[74] Balandžio 7-osios įsakyme komisaras Gladkovas pabrėžė:

„Nustatyta, kad Lietuvos sovietų socialistinės respublikos teritorijoje veikia kontrrevoliucinės organizacijos, taip pat pavieniai kontrrevoliuciniai elementai, kurie renka ir stengiasi įsigyti ginklų bei šovinių, kad galėtų organizuoti ginkluotą kovą prieš sovietų valdžią.“[75]

Apskritai NKVD[76] Lietuvoje 1940–1941 metais dirbo stropiai. Kiekvienam į šios įstaigos sąrašus patekusiam asmeniui būdavo užvedama učiotnoje dielo (liet. apskaitos byla), kurioje buvo kaupiama atsitiktinė informacija. Bylos būdavo reguliariai peržiūrimos. 

Surinkus pakankamai kaltinančios informacijos,[77] įtariamąjį pradėdavo slapta sekti. 

Tai būdavo tikras artėjančio suėmimo ženklas.

Sovietų Sąjungos NKGB 3-osios valdybos viršininko pavaduotojas Ševelevas Lietuvos SSR saugumo narkomui P. Gladkovui perdavė tokį įsakymą:

„Susipažinęs su jūsų 1941 m. gegužės 10 d. specialiuoju pranešimu Nr. 1/933 apie antisovietines apraiškas tarp buvusių tautininkų, šaulistų [sic], policininkų ir buožių dėl privalomojo grūdų pristatymo valstybei, SSRS valstybės saugumo liaudies komisaras drg. Merkulovas įsakė: pasirengti ištremti į atokias SSRS vietoves antisovietiškai nusiteikusius asmenis, vykdančius aktyvią kontrrevoliucinę agitaciją.“[78]

1941 m. birželio 6 d. SSRS NKGB trečiojo skyriaus viršininkas Rodionovas LSSR NKGB socialinio politinio skyriaus viršininkui D. Todesui rašė: „Ataskaitoje dėl antisovietinių apraiškų, susijusių su privalomuoju grūdų pristatymu, minėta, kad įvairiose LSSR vietovėse buvo atskleistos ir likviduotos kontrrevoliucinės organizacijos, vykdžiusios agitaciją prieš grūdų pristatymą ir rengusios kontrrevoliucinį sukilimą.“[79]

Draugas Rodionovas buvo teisus, minėdamas antisovietinį sukilimą, tačiau jis klydo manydamas, kad tos, jo žodžiais, „kontrrevoliucinės organizacijos“ buvo likviduotos.

Sovietų jėgos struktūroms taikant vis griežtesnes represines ir teroro priemones, atitinkamai daugėjo ir antisovietinio sabotažo, atsišaukimų platinimo, raginimų priešintis, net ginkluoto susirėmimo atvejų. Į neviltį įvaryti ūkininkai dėl vis didėjančių maisto produktų duoklių, 1941 m. balandį ir gegužę ne kartą griebėsi ginklo. 

Kai rusai pradėjo vykdyti seniai suplanuotą masinių trėmimų politiką, jaunimas ir buvę kariškiai, išvengę areštų per pirmąsias gaudynes 1941 m. birželio 13–14 d., traukėsi į miškus ir ginklavosi. 

Sukilėlių grupės atokesnėse vietovėse pradėjo kovą jau birželio 17 d. Nedidelių sukilimų būta ir kai kuriuose miesteliuose. 

Nebuvo lengva LAF sulaikyti žmones nuo per ankstyvo sukilimo šalies mastu.

<...>

SUKILIMO MASTAS

Sukilime prieš komunistus, profesoriaus Kazio Pakšto duomenimis, dalyvavo apie 35 tūkst. organizuotų ir ginkluotų partizanų ir 90 tūkst. neorganizuotų sukilėlių. 

Be to, 6 tūkst. lietuvių karių, įjungtų į Raudonąją armiją, sugebėjo atitrūkti ir pereiti į sukilėlių pusę. Iš viso prieš sovietus sukilo apie 131 tūkst. lietuvių.[128]

Sukilėliai iš pradžių nebuvo tinkamai organizuoti ir apginkluoti. Pirmąją sukilimo dieną jie neturėjo net kulkosvaidžių. 

Nepaisant to, susirėmimai buvo neišvengiami. Didžiausia sukilėlių stiprybė buvo jų ryžtas išvaduoti savo tėvynę nuo rusų. 

To meto nuotaikas apibendrino politinio žurnalo „Santarvė“ anoniminis autorius:

„Už ką lietuviai griebėsi ginklo 1941 metų birželyje, vokiečių sovietų karui prasidėjus? Už lietuvių tautos išlaisvinimą, už nepriklausomos valstybės atstatymą. 

Už tai, kad okupantas būtų pašalintas, kad daugiau nesikartotų trėmimai į Sibirą, kad kaliniai grįžtų laisvėn ir tremtiniai Tėvynėn, kad lietuvis savo šalyje vėl būtų šeimininkas.“[129]

Lietuvių sukilimas visiškai demoralizavo bėgančią Raudonąją armiją ir sovietinio režimo valdininkus. Kruvinos kautynės vyko Vilniuje, Varėnoje, Ašmenoje. Rusai bėgo į rytus sunkvežimiais, vežimais, raiti, šaudydami į pakeliui paliekamų kaimo trobų langus. Lietuvių partizanai juos puldinėjo ir persekiojo kelyje per Lietuvą. 

Sužeisti rusai būdavo pristatomi į pirmosios pagalbos punktus. Nuginkluotieji buvo internuojami laikinose belaisvių stovyklose arba, kaip pasitaikydavo dažniau, – paleidžiami. Sovietų valdininkų ir kariškių žmonoms teko pasirūpinti savimi pačioms. 

Daugelis jų savo vyrų buvo paliktos ir patraukė į rytus pėsčiomis. Niekas joms netrukdė, bet niekas ir nepadėjo.[130] Didelė dalis žydų, vokiečių bijodami labiau nei traukimosi pavojų, prisijungė prie masiškai bėgančio komunistų personalo.

Visoje Lietuvoje per dvi, kai kur – per tris ar penkias dienas komunistų pajėgos tapo demoralizuotos, dezorganizuotos ir priverstos netvarkingai bėgti. 

Menkai ginkluotų sukilėlių didvyriškumas darė įspūdį neutralių šalių korespondentams, lydėjusiems Vermachtą žygyje per Lietuvą. <...>

Vokiečiai didelėmis pajėgomis įžengė į Kauną tik birželio 25-ąją. Iš Vilniaus rusai lietuvių partizanų ir sukilusių karių buvo išvyti dar prieš įžygiuojant vokiečiams birželio 24-osios rytą.

LIETUVIŲ KARIŲ SUKILIMAS

Tačiau kyla klausimas: kokį vaidmenį nacionalinio sukilimo metu atliko Lietuvos kariuomenės kariai, kai ši kariuomenė 1940 m. rugsėjo 30 d. buvo formaliai inkorporuota į Raudonąją armiją? 

Kai vokiečiai pradėjo puolimą prieš sovietus ankstų birželio 22-osios rytą, rusų karininkai ir politrukai kareiviams aiškino, kad rusų lėktuvai „specialiai pažymėti geležiniais kryžiais“, kad „manevrų metu priešas atrodytų realistiškiau“. 

Raudonoji armija Lietuvoje apie kilusį karą oficialiai informuota tik po Molotovo kalbos (apie 11 ar 12 val.). Vilniaus karo akademijai apie karą pranešta 16 val. (praėjus maždaug 11 valandų nuo karo pradžios).

Tą lemtingą dieną apie 11 val. pulkininkas Sokinovas perskaitė maršalo Timošenkos įsakymą, kuriame buvo teigiama, esą sovietų vyriausybė taip pasitiki lietuvių tauta, kad nemato pagrindo lietuvių ir rusų kariūnus toliau palikti skirtinguose karo mokyklos batalionuose. 

Būtent šiai integracijos operacijai vykstant apie 15 val. buvo paskelbtas oro pavojus. 

Vėliau buvo paaiškinta, kad prasidėjo karas. Kitur, pavyzdžiui, 215-ojo šaulių pulko mokymų stovykloje Pažeimenėje, apie karą buvo pranešta 17 val. per kuopų vadų susirinkimą. 

Tačiau visą jos vadovybę sudarė vieni rusai. 29-ojo teritorinio korpuso stovykloje Varėnoje generolas majoras Samokinas apie 10 val. pranešė dalinių vadams, kad Kaune ir kitur neatpažintas lėktuvas numetė bombas. 

Rimtesnio dėmesio į tai nebuvo kreipiama. Svarstyta, kad tai manevrai. Varėnos štabas apie karą sužinojo iš Molotovo kalbos per radiją. Panašiai į karą reaguota ir kituose daliniuose.

Pirmąją ir antrąją karo dienomis politrukai maitino kareivius optimistiniais gandais, neva Raudonoji armija visur peržengė Vokietijos sieną, užėmė Suomiją, Klaipėdą ir Varšuvą, kad rusai priartėjo prie Karaliaučiaus, bombarduotas Berlynas, etc. Įdomu tai, kad lietuvių kariai šia „informacija“ netikėjo, o dauguma rusų manė, jog tai tiesa.

Karas 29-ojo lietuvių teritorinio šaulių korpuso karius užklupo poligonuose. Rusai puolė į paniką, tuo metu lietuviai išliko ramūs ir slapta džiaugėsi, nes jautė, kad išsivadavimas iš bolševikų jungo artėja.

Dvi 29-ojo lietuvių teritorinio korpuso divizijos (179-oji ir 184-oji) ir Vilniaus pėstininkų karo mokykla su ginklais, bet su mažai šaudmenų buvo paskirstytos dviejuose toli vienas nuo kito esančiuose poligonuose – Varėnoje ir Švenčionėliuose. 

Prieš pat karą rusai vyresniuosius karininkus lietuvius arba suėmė, arba atleido ir pakeitė rusais. Jaunesniems karininkams ir kareiviams lietuviams vadovavo rusai. 

Raudonajai armijai netvarkingai traukiantis, lietuviai kariai pasipriešino rusams ir atsisakė trauktis iš Lietuvos į Sovietų Sąjungą. Daugelis jų savarankiškai arba prisijungę prie partizanų stojo į kovą su rusais. Deja, rusams pavyko jėga priversti 2 tūkst. lietuvių karių trauktis kartu su jais.[132]

Apskritai rusai buvo išsigandę, sutrikę ir pasimetę. Jie bijojo ir vokiečių, ir lietuvių. Jie jautėsi atsidūrę tarp dviejų priešų, ir vienas iš tų priešų – lietuviai – juos supa visur. 

Rusams duodami įsakymai buvo paslaptingi, neminint nei priešo, nei jų pačių dalinių padėties. Tai rusus tik dar labiau trikdė.

Lietuvių karių padėtis irgi buvo sunki: jie buvo likę be vyresniųjų karininkų, jų daliniai buvo infiltruoti rusų karininkų ir politrukų. 

Jie neturėjo šaudmenų ir ryšio su kituose pulkuose tarnavusiais lietuvių kariais. Nepaisant to, jie neprarado vilties. Įvairūs lietuvių daliniai, vadovaujami lietuvių karininkų arba puskarininkių, ėmė priešintis ir laisvintis nuo sovietų.

Iš pradžių lietuviai kariai šaudmenų neturėjo, nes pasitikima buvo tik komjaunuoliais, rusais ir ne lietuviais raudonarmiečiais. Tačiau sukilimo metu lietuviai apsirūpino šaudmenimis užėmę sovietų amunicijos sandėlius.

Lietuvių karių sukilimas prasidėjo be ypatingo plano. Spontaniškai jie nuginklavo arba nukovė rusų komisarus ir vadus. 

Kai kuriais atvejais lietuviai kariai kovėsi vieni, kitais – drauge su savo karininkais, sugebėjusiais atitrūkti nuo rusų. Dažnusyk jie prisijungė prie partizanų. Keli daliniai naktį brovėsi per nepažįstamas vietoves, miškus ir pelkes, kad pasiektų savo tautiečius. 

Tai buvo sunkūs žygiai, nes topografiniais žemėlapiais nebuvo aprūpinti net rusų vadai. Tai buvo sovietinė keistenybė: rusų karininkai neturėjo žemėlapių. Tačiau Vilniaus NKGB būstinėje LAF kovotojai vėliau aptiko Lietuvos žemėlapių atsargų. 

Tie žemėlapiai enkavėdistams aiškiai buvo labiau reikalingi nei Raudonosios armijos karininkams.

Beveik visi palei Varėną dislokuotos 184-osios divizijos kariai lietuviai sugebėjo išsilaisvinti. Kita vertus, 179-oji divizija, stovėjusi Švenčionėliuose ir Pabradėje, patyrė sunkumų. 

Nemažai Vilniaus karo mokyklos kariūnų buvo nuvaryti rytų kryptimi Rusijos link. Dalis šių lietuvių vėliau pateko vokiečiams į nelaisvę. Kitų likimas nežinomas.

Karo pradžioje iš 7–10 tūkst. buvusio 29-ojo korpuso lietuvių karių išsivaduoti iš komunistų ir suformuoti sukilėlių būrius sugebėjo maždaug 5 tūkst. kareivių ir 500 karininkų. 

Be to, keli šimtai lietuvių pabėgo iš Raudonosios armijos ir išvyko namo. Kovos metu keli šimtai lietuvių karių buvo nužudyti arba žuvo kautynėse. Savaitraštis Karys 1942 m. vasario 8 d. numeryje paskelbė 120 žuvusių lietuvių karių pavardes.

Partizanai ir buvę kariai saugojo Vilnių nuo apgrobimo ir turto nuniokojimo. Vilniuje, Kaune ir kitose vietovėse nuo komunistų diversijų bei plėšikavimo jie saugojo sandėlius, radijo stotis, tiltus ir kitus pastatus bei turtą. 

Vilniuje (ypač Antakalnyje), Pabradėje, Varėnoje, Kaune (Šančiuose, Aleksote, Aukštojoje Panemunėje, prie Kauno radijo stoties) ir kitur vyko kruvini buvusių karių ir LAF partizanų susirėmimai su komunistais.

Visose šiose kautynėse laimėjo lietuviai.