Jis sunkiai skaitė svetimas mintis, imdavo mikčioti ir apskritai kankintis. Teko persiorientuoti – rašyti kalbą, o paskui atimti arba apskritai rašyti tik tezes. Dažnai net pagirdavo tekstą, bet kai dėdavosi į kišenę, paklausdavau : „Ar nors ką panaudosit?“
Pažiūrėsiu, ką žmonės kalbės – kas jiems svarbiausia.
O vieną kartą, jau premjeras, paskambino vyriausybiniu ir pasakė, kad už 15 minučių turim važiuoti į Tėvo Stanislovo laidotuves ir kad reikalinga kalba.
„Bet Stanislovas – Jūsų draugas, tikrai turėsit ką pasakyti,“ – mėginau prieštarauti. „Todėl ir prašau: jeigu kalbėsiu – apsiverksiu. Tekstas būtų ramiau.“
Tėvą Stanislovą pažinojau ir aš. Ir žinojau, kad jo Bažnyčia – tai žmonės, kad nereikia jam nei šventoriaus, nei altoriaus.
Ant to ir suvėriau mintis. Kai po 10 minučių padaviau atspausdintą tekstą, Brazauskas nustebo: „Tu ką, buvai iš anksto parašęs?“ Ne, tiesiog žinojau, ką premjeras gali pasakyti apie draugą.
Paberžėje stovėjau šalia akademiko Algio Piskarsko ir klausiau kaip Brazauskas skaitė tekstą.
Nepraleidęs nė vieno žodžio.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą