Vytautas Čepas: Buvau fašistas, nemecas, nerusas. Dabar – vatnikas. Etiketės keičiasi, mąstymas – ne

Tiesa, kiek vėliau, įsitikinę, kad nieko fašistiško neturiu, perkrikštijo į „niemec“, kol galiausiai prilipdė visiškai teisingą mano asmeniui pravardę – „neruskij“! Neprotestavau. Taip pavadintas sakydavau - "spasibo za kompliment!". Pyko, ne kartą teko susipliekti. 

Žmonėms, kuriems nuo pat vaikystės pasaulis buvo aiškinamas kaip nesibaigiantis karas su kitokiais ir kitaip mąstančiais ką nors įrodyti buvo neįmanoma. 

Po daugelio metų, kada jau buvau įgijęs įvairesnės patirties, pastebėjau, kad žodžiai „imperializmas“, „kapitalizmas“, „fašizmas“ taip stipriai įkalti jiems į smegenis, kad kitokiai sampratai ir pasaulio matymui ten vietos nebėra, o ir nereikia, juk visada kitaip galvojantį arba kalbantį gali „pastatyti į vietą“ paskelbdamas jį esant nepribaigtu fašistu arba prakeiktu imperialistu.

Vargu ar tuo reikėjo stebėtis. Taip buvo auklėjami, taip buvo mokomi. Juk sovietų kariuomenė su savo parankiniais vengrų revoliuciją ir Prahos pavasarį ne paskandino kraujuje, bet „gindami socializmo iškovojimus išgelbėjo ten gyvenančias tautas nuo fašistų“. 

Vietinės represijos, klaikiausi draudimai, kitaip mąstančiųjų gydymas psichiatrijos ligoninėse taip pat buvo "kova su liaudies priešais" arba nepribaigtais fašistais! Civilių gyventojų žudynės, dešimtmečiais trukę taikių gyventojų trėmimai į Šiaurę buvo ne nusikaltimai žmogiškumui, bet „tarybinės liaudies kova su buržuaziniais nacionalistais“, tiksliau sakant, fašistais. 

Žiemos karą su suomiais sovietai pradėjo ir stipriai į kaulus gavo ne siekdami užkariauti suverenią valstybę, bet „gindamiesi nuo suomių fašistų“. 

Retorika nepasikeitė net po to, kai visas pasaulis pasmerkė tokius veiksmus, o Tautų Lyga išmetė TSRS iš savo narių.

Su fašizmu aktyviai kovota ir šalies viduje. Savo valstybės piliečių masinės žudynės Sovietų sąjungoje buvo įprastas dalykas. 

Net 7 milijonų Ukrainos valstiečių numarinimas badu buvo paskelbtas kaip kova su liaudies priešais, t.y. fašistais!

Klaikus ir kartu šiurpinantis moralinis cinizmas. Be gailesčio naikinamos nieko dėtos tautos, žmonių grupės ar pavieniai asmenys, jų budeliai išaukštinami iki valstybės didvyrių rango, jiems statomi grandioziniai paminklai, ant krūtinių kabinami ordinai ir medaliai, jų vardais pavadinami miestai, gatvės, parkai, gamyklos,... o aukos paskelbiamos fašistais!

Rašau tai dėl to, kad dabar mes elgiamės panašiai kaip anie etikečių klijuotojai - tik kas nors  ne taip kaip aš - vatnikas, kėgėbistas, kremlinis... 

Kodėl taip nežinau, matyt kažkoks negeras padaras mus apsėdo. Kažkaip nejauku, - buvau fašistas, nemecas, nerusas dabar štai vatnikas, plokščiažemis, antisemitas, sovietinis... 

Nesikeičiame - keičiasi tik etiketės!