Vytautas Čepas: Nuo vaikų atėmimo iki poligonų. Kodėl Lietuva gyvena nuolatinėje isterijoje

Isterijos keliamos dėl šunų, medžių, seksizmo, juodaodžių gyvybių svarbos, rusų, baltarusių, Astravo atominės elektrinės, sniego, Žemaitaičio... 

Neteigiu, kad tai nerimtos problemos. Labai rimtos! Bet tada ir žiūrėti į jas reikia rimtai. Solidžiau ir protingiau būtų, jei profesionalūs entuziastai nelakstytų su vėliavomis gatvėmis ir laukais, o ideologiniai čiulbuonėliai per visas "mass medias" nepiltų ant žmonių galvų visokio niekalo. 

Deja, retai kam šauna į galvą mintis surinkti į būrį  autoritetingus specialistus ir galvoti, kaip tą ar kitą problemą spręsti. 

Po to samdyti ekspertus ir kviesti visuomenę diskutuoti. Lietuvoje atvirkščiai – viskas prasideda isterija- ja ir baigiasi!

Kad ir dabartinė situacija. 

Viskas taip suvelta, kad nebeaišku dėl ko, kam ir kodėl? 

Kultūrninkai, laisvažodininkai, antižemaitaitininkai, žinantys kas dirba Lietuvai, o kas ne, poligonininkai ir antipoligonininkai, trampininkai ir antitrampininkai... 

Bet juk toliau pykčio liejimo, įžeidinėjimų, nepasitikėjimo sėjimo, politiškai angažuotų grupių kiršinimo niekur nenukeliaujama. 

Net į būrį surinkti specialistai dar darbui neprasidėjus riejasi kaip šunys dėl kaulo, kelia savo sąlygas, nepatenkinti mauna lauk! Į TV ir radijo laidas kviečiami, švelniai tariant, neadekvatūs asmenys prisistatantys pasaulio politikos architektais kuriems kitaip mąstantys yra nieko nesuprantantys, melagiai, kvailiai, dirbantys Maskvai...

Tad sakykite kaip iš šitos neapykantos ir netolerancijos ir visuotinio nudurnėjimo duobės išlipti? 

Toliau niekinti kitus, laikyti juos priešais, pūstis kaip varlei prieš debesį?

Tiesa tai, kad ir kiek besipūsi vieną kartą burbulas sprogs. Tik kam nuo to bus geriau?

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje. Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė, todėl redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus.

KOMENTARAI

Vytautas Valevičius

Labai mielas tekstas. Po juo pasirašytų ir Kudirka ir Maironis. Nesunkiai pristačiau ir aš, tik kur tų protingų lietuvių atrast?

Bronius Vyšniauskas

Aš nesu politikas ar kritikas – esu tiesiog žmogus, kuriam rūpi Lietuva. Mane stebina, kiek daug veidmainystės atsirado kalbant apie nepriklausomybę. Staiga visi tapo didvyriais prie Televizijos bokšto, nors daugelis tuo metu „gynė“ laisvę sėdėdami prie televizoriaus. Tačiau tiesa paprasta – visi mes norėjome nepriklausomybės. Vieni dirbdami, kiti dainuodami, treti stovėdami prie barikadų.

Komunistai irgi buvo mūsų visuomenės dalis – vieni suklaidinti, kiti veikė iš baimės ar dėl pareigų. Bet Lietuvą mylėjome visi. Ir šiandien vietoj vienybės matome etikečių klijavimą – “vatnikas“, “išdavikas“, “priešas“. 

Tai niekur neveda.

Kaip taikliai rašo Vytautas Čepas, Lietuvoje nuolat kyla įvairios isterijos – dėl vaikų, skiepų, medžių, politikų, užsieniečių, karų, poligonų, socialinių temų.

Problemos rimtos, bet sprendžiamos ne protingu dialogu, o emocijų sprogimais, kaltinimais ir rėkimu.

Vietoj specialistų diskusijų – triukšmas.

Vietoj argumentų – įžeidimai.

Vietoj sprendimų – susipriešinimas.

Net ekspertai dažnai susivaidina, o į viešas diskusijas kviečiami žmonės, kurie kitaminčius vadina kvailiais, melagiais ar Maskvos agentais. Taip gimsta neapykantos spiralė, iš kurios neįmanoma rasti išeities.

Negalima visą laiką pūstis kaip varlei prieš debesį – anksčiau ar vėliau burbulas sprogsta. Klausimas tik vienas: kam nuo to bus geriau?

Jeigu norime stiprios Lietuvos, turime grįžti prie pagarbos, dialogo ir blaivaus mąstymo. Be isterijos. Be etikečių. Be neapykantos.