Vytautas Čepas: "Žmonės praranda įprastus orientyrus, pasaulis jiems tampa nesaugus" (5)

Jau skelbėme, kad Klaipėdos universitete įvyko iškilmingas renginys - KU Senato posėdyje Garbės daktarų regalijos oficialiai įteiktos politikui, rašytojui, psichologui dr. Vytautui Čepui. Šiandien, jo paties prašymu, spausdiname jo kalbą, pasakytą apdovanojimo metu:

 

 

 

Tačiau apie universiteto steigimą, jo kūrimą, kur man teko aktyviai dalyvauti, jau daug kalbėta ir rašyta, tad bet kokia, kad ir pati didingiausia kalba būtų jau seniai visiems žinomų dalykų atkartojimas. Geriau palikime tai istorijos profesionalams ir leiskite man šiek tiek nukrypti nuo tokioms progoms skirtų kalbėjimo tradicijų.

Ir tikrai, mes taip priprantame prie visokių stereotipų ir klišių, kad dažnai tiesiog fiziškai esame nepajėgus nuo jų atsiplėšti, pereiti į kitą, nestandartinę, bet ne mažiau svarbią ir įdomią erdvę. Į mums labai svarbius ir labai rimtus reikalus mes taip panirstame, kad nebepastebime ar tiesiog užmirštame, kad yra ir kitas gyvenimas - paprastas, kerintis, linksmas ir spalvingas, kur daug malonių smulkmenų, įdomių žmonių, linksmo šurmulio, kur net tie labai rimti ir labai svarbūs reikalai nebeatrodo neilabai rimti, nei svarbūs.

Sakoma, kad mokėjimas džiaugtis kiekviena prasidedančia ir nugyventa diena yra Dievo dovana.

Gal ir taip, bet tada knieti pasiteirauti, kodėl Dievas buvo toks šykštus, kodėl tokiu paprastu ir, rodos, nedaug kainuojančiu gebėjimu apdovanojo nedaugelį. Juk viskas taip paprasta: mėgaukis gyvenimu, paprastais kasdieniniais dalykais, džiaukis, gaudyk laimę, kuri visada yra kažkur šalia.

Deja, negaudome ir sunku suprasti, kodėl – ar tai dėl savo žioplumo, užsispyrimo ar net apkiautimo, bet lekiame pro šalį lyg už kažką patys sau keršydami. Ir kur nuskubame? Vėlgi prie tų pačių neva labai svarbių ir labai rimtų reikalų.

"Gerbiamas universiteto Senate, geriamas Rektoriau, gerbiami buvę ir esami kolegos ir visi čia susirinkęTokia garbinga proga derėtų kalbėti apie labai rimtus dalykus, apie padarytus darbus, pasiekimus, nueito kelio sunkumus. Ko gero šito iš manęs ir tikitės.

Pasaulis keičiasi neregėtai greitai. Tai, kas vakar buvo vertinga ir atrodė didžiai prasminga, po mėnesio ar metų jau praradęs savo pirmapradį spindesį, o vėliau ir prasmę, ilgainiui išsitrina iš žmonių atminties.

Ypač skaudžiai reaguojama į dvasinių vertybių kaitą ir nuvertinimą, į bandymus įprasminti iš kitur atklydusius papročius, tradicijas ar apeigas, kurias be viso kito turime dar ir toleruoti. Tokie iš esmės natūralūs, o iš dalies ir neišvengiami globalaus pasaulio procesai bei įvairūs vyksmai daugeliui kelia neviltį ar net baimę.

Žmones praranda įprastus orientyrus, pasaulis jiems tampa nesaugus, baugus ir svetimas. Dėl to daugelis užsisklendžia savyje, atsiriboja nuo aplinkinių arba randa atokvėpį kokioje nors uždaroje grupėje ar sektoje.

Ir tikrai, apsidairykime ir pasiklausykime. Ką žmogui daryti ir ką galvoti, kai kasdien per visas „mas smedias“ jo sąmonę užgriūna informacija labiau skirta idiotams arba yra tiesiog atvirai bauginanti.

Baisu, kai kokios tai televizijos tuštutės nulūžęs piršto nagas tampa žiniasklaidos dienos tema; kai atsitiktinio politikieriaus per radiją ar televiziją pasakyta nesąmonė tos pačios žiniasklaidos yra apčiulpinėjama taip, lyg tai būtų Biblijos išminčiaus ant akmens iškalti žodžiai; kai kokio nors kriminalinio autoriteto pasirodymas valstybinės svarbos renginyje nustelbia ten dalyvaujančių garsių ir nusipelniusių valstybei žmonių buvimą.

Taip suveliamos vertybės, reklamuojamas ir aukštinamas lėkštumas ir paviršutiniškumas, į vieną lentyną sudedama išmintis ir kvailystė, taurumas ir niekšybė, empatija ir abejingumas, kultūringumas ir chamizmas...

Sunku suprasti, netyčia ar sąmoningai ugdo micinikai, menkai besiorientuojantys vertybių herarchijoje, nematantys aiškios ribos tarp gėrio ir blogio, alpūs blizgučiams, neišrankūs, imlūs patyčių kultūrai... Tačiau jie patogūs, lengvai pasiduoda politikų manipuliacijoms, patiklūs, lengvai valdomi.

Bet ir tai dar ne viskas. Kaip elgtis žmogui, kuris kiekvieną mielą dieną girdi apie jį tykančius pavojus.

Ką daryti, kai uolūs vaikų teisių gynėjai atima iš tavęs vaiką, nes jam lengvai pliaukštelėjai per užpakalį; kaip elgtis jei tik ir tegirdi apie agresyvių kaimynų ketinimą užpulti Motiną Tėvynę; kaip reaguoti, kai jam liepiama saugoti juodaodžių gyvybes, kada jis tokius yra matęs tik per televiziją, be to visada šventai tikėjo, jog bet kokio gyvo padaro gyvybė yra vienodai brangi; ką jam daryti kai metai iš metų kiekvieną dieną girdi, kad sprogs atominė elektrinė, tiesa, dar nepastatyta; kaip ramiai miegoti, kai naktį netyčia pabudęs prisimeni, kad prieš 50 metų vienai žaviai merginai paglostei krūtinę ir net siekei kilnesniu tikslų?

O jei dar nemirus, o jei prisimins, apskųs „me too!“ Kas tada?

Nelengva gyventi, kai aplinkui vien profesionalūs teisuoliai, visų reikalų žinovai, visokio plauko vandens drumstėjai, gebantys net šaltinį paversti pamazgų duobe. Kai taip yra, net savarankiškam, laisvai mąstančiam žmogui kyla pavojai pamesti orientyrus.  O ką kalbėti apie tuos, kurie jau senokai gyvena pagal principą – „atsiprašau, kad gyvenu“, kaip jiems išlįsti iš prieblandos, nepasiduoti įkyriai kaip lietaus lašai į skardinį stogą barbenančiai nykumai? 

Tad ar verta stebėtis, kad Lietuva jau daug metų yra pasaulinis lyderis pagal savižudybes, psichinius susirgimus, alkoholizmą, smurtą artimojoje aplinkoje ir daugelį kitų socialinių ir psichologinių blogybių. Kaip iš tos duobės išlipti?

Patarimų ir rekomendacijų daug, tačiau ir be jų aišku, kad išsiveržti iš šiandieninio globalaus pasaulio gniaužtų, netapti jo sraigteliais pajėgūs tik kritiškai mąstantys, drąsiai savo idėjas ginantys, minios magijai nepasiduodantys, blogį nuo gėrio gebantys atskirti asmenys.

Ir čia ne paskutinėje vietoje yra aukštojo mokslo vaidmuo. Vienas iš aukštojo mokslo uždavinių ir yra gausinti kritiškai mąstančių žmonių skaičių, išleisti į gyvenimą ne viskuo tikinčius demagogus, bet laisvai ir savarankiškai mąstančias asmenybes, kritinio proto nešėjus.

Dogmatikų ruošti nereikia. Jie kaip virusas atsiranda savaime, tačiau yra labai gyvybingi, atkaklūs ir įkyrūs. Jų niekada nekankina abejonės, jie kaip tas suvargęs sovietinis inteligentas, stovintis ilgos eilės prie tualetinio popieriaus gale ir šventai tikintis tuoj tuoj ateisiančia pasauline komunizmo pergale. 

Jį, beje kaip ir nemažą dalį dabartinių inteligentų, visiškai tenkina plačiai žinoma Rene Dekarto tezė – „...mąstau, vadinasi, esu...“, tuo tarpu tezės pirmoji dalis jiems neįdomi. 

O ji vertingesnė už antrąją, nes tiksliai nusako kritinio mąstymo esmę: „Abejoju, vadinasi, mąstau...“ ir tik po to, „...mąstau, vadinasi, esu.“ Būtent nuo abejonės prasideda tai, ką mes vadiname mąstymu. Iki tol tik tikėjimas ir dogmos. Ir stovėjimas vietoje.

Žinau, kad Klaipėdos universitetas pajėgus savo studentams suteikti ne tik žinių, reikalingų konkrečiai specialybei, bet kur kas daugiau–akiratį, gebėjimą matyti pasaulį kitokį, nebijoti jį keisti, taisyti klaidas...Ir čia be kritinio mąstymo, be šventos abejonės toli nenukeliausi.

38 000 absolventų per 30 metų! Tai daug, juoba, kad universitetui kaip organizacijai teko atlaikyti daugybę išbandymų, pergyventi finansines, demografines, politines krizes. Tačiau atsilaikė, išliko, sutvirtėjo!

Tad vargu ar dabar kas nors gali priversti mus jaustis menkaverčiais be mūsų pačių sutikimo.

Universitetas įgauna antrąjį kvėpavimą, naujas perspektyvas ir galimybes, kaip lygiavertis partneris vis stipriau integruojasi į Europos universitetų draugiją.

Jau dabar esame didžiulės tarptautinės programos „Išmani pakrančių miestų tvari plėtra“ nariai. Partneriais tapo Prancūzijos, Graikijos, Rumunijos, Ispanijos, Kroatijos universitetai.

Taip atsivėrė ne tik didžiulės perspektyvos moksliniams tyrimams, bet ir aukščiausio lygio studijoms, apsikeitimams studentais. Visa tai yra ko labiausiai trūko galvojant apie universiteto ateitį.

Kaip visada yra ir abejojančių, kad tokia santuoka nieko gero neduos. Be abejo, santuoka dažniausiai sukelia daug rūpesčių ir kančių, bet juk ir celibatas neteikia didelių malonumų. Ir taigerai, nes jeigu yra abejojančių, nereikės prieš priimant teisingą sprendimą išbandyti visus neteisingus.

Belieka universitetui palinkėti ir toliau nenuleisti burių plaukiant į naujos kartos Europos universitetų uostą ir padėkoti jo magnificencijai Rektoriui profesoriui Artūrui Razbadauskui, garbiajam universiteto Senatui ir jo pirmininkui profesoriui Vaidučiui Laurėnui, Socialinių ir humanitarinių mokslo fakulteto tarybai ir jos pirmininkei docentei Erikai Župerkienei bei fakulteto dekanui profesoriui Rimantui Balsiui, universiteto prorektoriui daktarui Benediktui Petrauskui, visai universiteto bendruomenei už tai, kad buvau prisimintas, kad taip aukštai įvertinta mano veikla steigiant visų mūsų Alma mater.

Ačiū visiems!"

Durniau kokois etiketės? Du kartus skaičiau ir nė vienos neradau. Jei nesupranti tai nėr čia ko ir rašinėti.
Viktoras klapėdis, 2021-06-05 10:15
labai teisingos mintys kurios duoda peno apmastymams
pagarba, 2021-06-03 18:42
Įndomu kiek tie garbės daktarai užkala .? ko gero daugiau nei vidurkis.
Jonas, 2021-06-03 15:41
Sidebar placeholder