V. Zelenskis NATO skirsto į penkias stovyklas.
Pirmajai priklauso tie, kurie „neprieštarauja ilgam karui, nes tai reiškia, kad Rusija liks išsekinta, net jei tai priverstų Ukrainą žlugti ir kainuotų ukrainiečių gyvybes“.
Kiti nori greitos karo pabaigos, nes „Rusijos rinka yra didžiulė [ir dėl to] kenčia jų ekonomikos“. Jie norėtų, kad Rusija išsaugotų tam tikras rinkas.
Trečioji – įvairesnė – šalių grupė „pripažįsta Rusijos nacizmą“ ir nori, kad Ukraina nugalėtų.
Prie jų jungiasi mažesnės, liberalios šalys, kurios „bet kokia kaina trokšta, kad karas greitai baigtųsi, nes mano, kad žmonės yra svarbiausia“.
Paskutinei stovyklai priklauso sutrikusios šalys, kurios nori taikos dabar ir visais įmanomais būdais, nes jos regimos kaip „Rusijos Federacijos atstovybės Europoje.“
Neapsigaukite su trečiąja grupe, šiame sąraše tautų laisvė, suverenumas ir gyvenimas savoje žemėje, niekam nerūpi.
Tą mąstymą savuoju siaubingu pasakojimu iliustruoja Ukrainos ambasadorius Vokietijoje (Lino Karpavičiaus vertimas):
Iškart po Putino karių invazijos, Vokietijos finansų ministras pareiškė, kad „Ukrainai liko kelios valandos“, – sakė Ukrainos ambasadorius Andrijus Melnykas.
Anot jo, Christianas Lindneris tada mandagiai šypsodamasis sėdėjo ir kalbėjo taip, lyg ukrainiečių pralaimėjimas seniai būtų įvykęs faktas. „Ginklų tiekimas arba Rusijos atjungimas nuo SWIFT yra beprasmis“, – sakė jis.
„Turėjau jausmą, kad jam svarbiau finansinis stabilumas nei mūsų kančios. Gal kaip finansų ministrui tai jam svarbiau. Šiaip ar taip, man tai buvo nokautas. Tada pokalbį baigiau.
Aš retai verkiu, bet po pokalbio su Christianu Lindneriu ašaros man tiesiog riedėjo,“ - prisipažino Melnikas.
Šitie žmonės, šitos valdžios, šitie Vakarai yra viskas, ką turime. Ar gali būti kas nors baisesnio? Ukrainiečiai puikiai kovoja su tais ginklais, kuriuos jiems tiekia.
Tiekia turkai ir čekai, estai ir lenkai, britai ir mes (kiek galim). Tiekia ir JAV, tačiau mažai, labai mažai pagal savo galimybes. Prancūzija faktiškai netiekia. Vokietija sako, kad bus galima nutraukti visas sankcijas, vos tik baigsis karo veiksmai.
***
Vieno bijau labiausiai, kad Vakarai pradės taikyti nežmonišką spaudimą Ukrainai susitaikyti su nepriimtinomis sąlygomis ir pasirašyti taiką, kad tik greičiau baigtųsi karo veiksmai ir visi galėtų vėl prekiauti, keliauti ir draugauti, o svarbiausia, vėl pirkti naftą ir dujas.
Ukraina gali už mus laimėti mums mūsų karus su Vakarų parama, bet Vakarai turi siaubingą svertą - gali bet kada tos paramos nebeduoti, kad tik Ukraina nelaimėtų per daug, kad nereikėtų bijoti vis naujų Putino grasinimų ir kad tik greičiau būtų taika.
Tai būtų niekingiausias poelgis, bet dėl to jis netampa neįmanomu. Labiausiai tad bijau šito, ne Putino ir paties karo.
***
Visa ši tragiška scena šiandienos Europoje skleidžiasi ne tuščioje vietoje. Ji atskleidžia tą žmogaus formą, kuria tapome. Italų rašytojas Curzio Malaparte dar XX a. viduryje siaubingame ir kartu nuostabiame karo atsiminimų romane „Oda“ rašė (cituoju):
- Europoje šiandien parduodama viskas: garbė, tėvynė, laisvė, teisingumas. Pripažinkite, šiandien pardavinėti vaikus - menkniekis.
- Jūs kilnus žmogus, - pasakė generolas Gijomas. - Niekada neparduotumėt vaiko.
- Kas žino, - atsakiau pusbalsiu. - Visai nesvarbu, koks tu kilnus, - būti sąžiningu žmogumi dar nieko nereiškia.
Kalbam ne apie individualią sąžinę. Modernioji civilizacija, šioji bedievė civilizacija verčia žmones sureikšminti savąją odą. Šiandien svarbi tik ji.
Tik mūsų oda yra kai kas tikro, apčiuopiamo ir nepaneigiamo. Turime ją vieną. Oda priklauso mums. Mirtingiausia, kas egzistuoja gyvenime.
Siela, žinia, nemirtinga! Bet argi siela kam rūpi? Svarbi tik oda. Iš žmogaus odos padaryta viskas. Kariuomenių vėliavos, jos irgi padarytos iš žmogaus odos. Kariaujama nebe dėl garbės, laisvės ar teisingumo.
Kariaujama dėl odos, dėl šitos pasibjaurėtinos odos.
Oda čia, aišku, troškimas gyventi ir kiti troškimai. Va ir viskas. Asmeninė sąžinė, kilnumas nieko nereiškia, jeigu civilizacijai terūpi oda. Skaitai ir matai, kad mes čia jau buvom.
KOMENTARAI
.
Dalia Norvilė
Super sumaterialėjęs pasaulis. Žmogus jame yra bevertė būtybė, tą parodė ir pandemija ir dabartinis karas, nes svarbiausia didžiūnų interesai, kapitalo plaukimas, ir savos galybės demonstravimas. Visi tie susitikimai, tai smailialiežuvavimas ir akių dūmimas paprastiems.
Prancūzijos ir Vokietijos vadovai springsta pinigais. Išties juos priverstų mąstyti tik Putiniškos raudonos knopkės epizodas. Jie senai pamynė savo tautų interesus, ką kalbėti apie kažkokią kitą , ukrainiečių tautą...
Senieji vakarai taip išsigimė,ir jie bijo naujų, iškilių asmenybių atėjimo ir iškilimo. Pasaulis yra ant susinaikinimo slenksčio.
Jo Misė
Iš tiesų žiauriai apmaudu. Pasaulis dabar turi puikią galimybę sutvarkyti ir perkeisti rusiją. Bet deja, neatrodo, kad šia galimybe pasinaudos.
Linas Drazdauskas
Du didžiausi Putino subinlaižiai Vokietija ir Prancūzija jau pavargo nuo nuolatinio "didelio susirūpinimo".
Aušrinė Jo
Kyla labai liūdnas klausimas, ar buvo verta paaukoti tiek nekaltų gyvybių, kad susitaikant atsidurti pradiniame taške...? Tiek miestai, tiek infrastruktūra palaipsniui bus atstatyta, net sugrįžti prie normalaus gyvenimo bus įmanoma, bet niekada niekas nesugrąžins išėjusių... beprasmiškame ambicijų kare.
Taip pat skaitykite
