7 buvę NATO vadai sako, kad JAV "turi padaryti viską, ką gali", kad Ukrainoje būtų pasiekta pergalė

(8)

Miuncheno saugumo konferencijoje vienas po kito atsistoję Jungtinių Valstijų, NATO ir beveik visų Europos šalių į vakarus nuo Dniepro upės lyderiai pareiškė, kad jie nepaliks Ukrainos. Jie prisiekė, kad Vakarai apginkluos, aprūpins ir finansuos Kijevo kovą su Rusijos okupantais tol, kol karas bus laimėtas, - rašo defenseone.com.



"Kaip dažnai sako JAV prezidentas J. Bidenas: Jungtinės Valstijos rems Ukrainą tiek, kiek reikės.  

Mes nesvyruosime", - sakė viceprezidentė Kamala Harris sekmadienį per televiziją transliuojamoje pagrindinėje kalboje.

Suomijos ministrė pirmininkė Sanna Marin iškart po to vykusiuose tik pakviestiesiems skirtuose šalutiniuose pietuose sakė, kad V. Putinas turėtų žinoti, jog "ši pagalba [Ukrainai] nesibaigia. Ji nesibaigia. Tiek, kiek reikės." 

Tad kodėl niekas jais nepatikėjo? 

Juk Harrisas suteikė Ukrainai visokeriopą Jungtinių Valstijų paramą, o pilnutėlė auditorija džiūgavo.

Pirmadienį Prezidentas Joe Bidenas per iškilmingą vizitą Kijeve, o antradienį Varšuvoje - dar kartą milžiniškai miniai žmonių, išsakė tą patį - "tol, kol reikės". 

"Praėjus metams po šio karo, - sakė J. Bidenas, - V. Putinas nebeabejoja mūsų koalicijos tvirtumu, bet jis vis dar abejoja mūsų įsitikinimais.

Jis abejoja mūsų išliekamąja galia. Jis abejoja mūsų nuolatine parama Ukrainai.

Jis abejoja, ar NATO gali išlikti vieninga. Tačiau abejonių neturėtų būti: Mūsų parama Ukrainai nesvyruos, NATO nebus susiskaldžiusi ir mes nenurimsime." 

Organizatorių nuotr.

Pasirodo, po metų šio karo Putinas nėra vienintelis abejojantis.

Perpildytose kasmetinės saugumo konferencijos salėse čia - o vėliau ir priėmimuose bei vakarienėse alaus baruose visame mieste - daugelis nacionalinio saugumo bendruomenės narių ir žurnalistų, susirinkusių į šį didžiulį renginį, šaipėsi iš kalbų ir šaipėsi iš momento.

Jie nesidžiaugė politikų pažadais, kurie daugeliui pasirodė per atsargūs, per maži ir per vėlyvi.

Vietoj to jie apgailestavo dėl juose slypinčio nesąžiningumo.

Jie norėjo, kad kalbų sakytojai tiesiog išeitų ir pasakytų tai, su kuo, atrodo, visi sutinkame: Ukraina susiduria su šaltakraujiška realybe.

Jei Vakarai neišmuš Rusijos iš Ukrainos drastiškai pažangesniais ginklais ir oro pajėgomis, ir netrukus, neryžtingi lyderiai tik pratęs karą ir jo aukų skaičių.

Jei taip atsitiks, vienintelis asmuo, galintis užbaigti karą, yra V. Putinas.  

"Suprantu, kodėl politikai negali taip kalbėti", - sakė Anne Applebaum iš "The Atlantic", sėdėdama scenoje kartu su Suomijos Marinu po Harriso nepatenkinančios kalbos.

Tačiau, pasak jos, "reali tiesa yra ta, kad karas baigsis, kai rusai supras, kad tai buvo klaida". 

Atrodo, kad iki to dar skausmingai toli. A. Applebaum prognozavo, kad šio konflikto pabaiga primins prancūzų pasitraukimą iš Alžyro septintajame dešimtmetyje po dešimtmetį trukusių kovų arba britų pasidavimą Airijoje.

"Karas baigsis, kai ateis tas momentas", - sakė ji, o ne kokios nors paliaubos ar įšaldytas konfliktas.

"Jis iš tikrųjų baigsis ir mes pradėsime atkurti Europą, o Rusija pradės iš naujo apibrėžti save kaip nebe imperiją." 

Toje pačioje scenoje Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba žengė dar toliau: "Man asmeniškai karo pabaiga bus tada, kai Rusijos prezidentas, kad ir kaip jis vadintųsi, apsilankys Ukrainoje, [atsiklaups] ant kelių priešais paminklą Rusijos agresijos aukoms ir paprašys atsiprašyti.

Man tai bus karo pabaiga. Viskas nuo čia iki tol vienaip ar kitaip yra karas".

JAV ir Vakarų politikos formuotojams tai turėtų reikšti, kad kiekvienas pokalbis ir naujienų ciklas, kurio metu jie duoda daugiau paramos pažadų arba diskutuoja apie kitą geriausią ginklą (vakar - tankai, rytoj - F-16), yra tik karo tęsinys.

Dar tiek daug liko nuveikti. 

NATO laukiančių narių Švedijos ir Suomijos vadovai pasidalijo skuba, kurią visada girdėjome iš Ukrainos ir Rytų Europos lyderių. "Turėtume padaryti daugiau ir greičiau", - sakė Marinas. 

"Nelaukite, kol bus per vėlu", - sakė Švedijos ministras pirmininkas Ulfas Kristerssonas, kuris sakė, kad "iš esmės, taip" pritaria Ukrainos Kulebai.

"Tai neturi baigtis įšaldytu konfliktu".

"Kad ir ką galėtume pristatyti [priešlėktuvinei gynybai] dabar, to reikia trumpuoju laikotarpiu...

Kuo daugiau priemonių galime pristatyti Ukrainai priešlėktuvinei gynybai, tuo geriau", - sakė išrinktasis Čekijos prezidentas Petras Pavelas, į atsargą išėjęs generolas, dirbęs kariuomenės vadu ir NATO karinio komiteto pirmininku. 

Populiarioji Estijos ministrė pirmininkė Kayja Kallas, kuri jau seniai skelbia visišką pergalę, pažymėjo, kad narystė NATO yra vienintelė priežastis, kodėl tokios šalys narės kaip jos nekovoja su Rusija savo teritorijoje, ir kad šis konfliktas turėtų jas pamokyti: "Europoje nebus pilkųjų zonų.

Pilkosios zonos - jos reiškia konfliktus, jos reiškia karus." 

Organizatorių nuotr.

Toje pačioje diskusijų grupėje sėdėjo ir Deividas Petreusas (David Petraeus), išgarsėjęs filmu "Pasakyk, kuo tai baigsis".

Jo buvo paklausta, ar Ukraina gauna tai, ko jai reikia.

"Dar ne", - atsakė buvęs dviejų karų, kurių nė vienas nesibaigė aiškia amerikiečių pergale, vadas.

Artimiausiu metu, pasak jo, Ukraina bando sulaikyti "intensyvų ir vis didėjantį Rusijos puolimą", todėl jai reikia šaudmenų, tiksliųjų šaudmenų ir atsarginių dalių.

Vidutinės trukmės laikotarpiu, t. y. iki birželio mėnesio, Ukrainai reikia tankų, kovos mašinų "Bradley" ir bepiločių orlaivių, kad galėtų vykdyti "jungtinę ginkluotą gynybą", kuri palaužtų Rusijos pajėgas pietuose", remiančias Krymą.

Ilgalaikėje perspektyvoje Ukrainai reikia tolimojo nuotolio antžeminių pabūklų, tokių kaip ATACMS, ir Vakarų lėktuvų, "ir tai neišvengiama... tai būtina... atėjo laikas priimti sprendimą pradėti treniruotis F-16" ir kitiems naikintuvams.

Kitaip tariant, net ir pagal geriausią įmanomą Petraeuso grafiką šis karas nesibaigs iki vasaros.  

Ir, pridūrė jis, karinė pagalba gali nepalaužti V. Putino valios ir nepriversti jo suvokti, kad karas Rusijai nepavydėtinas taip, kaip aprašė A. Applebaum. Jo teigimu, politiniai lyderiai turi ją papildyti agresyvesniais nekariniais veiksmais, pradedant didesnėmis sankcijomis ir baigiant tiesioginiu gyvybiškai svarbių tiekimo linijų į Rusiją blokavimu. 

Petreusas nukreipė nusivylusius klausytojus už scenos ribų. Jie taip pat tvirtai įsitikinę, kad Ukraina negali amžinai sulaikyti Rusijos, o Vakarų lėšos, ginklai ir visuomenės parama yra baigtiniai.

Kai kurie pyksta, kad J. Bidenas ir kai kurie NATO lyderiai vis dar nesiekia visiškos pergalės, nepuola vadinti V. Putino branduolinio blefo ir skubiai eskaluoti kovos, kad nedelsiant ir visiškai išstumtų iš Ukrainos atskleistas ir susilpnintas Rusijos pajėgas.

Kiti mano, kad pernelyg atsargūs Vakarų lyderiai ir jų patarėjai vilkina nereikalingą mirtį, suteikdami Ukrainai tik tiek, kad ji galėtų pasilikti, bet ne laimėti. 

Kažkuriuo metu kovos nutrūks. Nepaisant visų gerai nusiteikusių, į stalą mušančių lyderių raginimų pasiekti visišką pergalę, jei Putinas išgyvens, Rusija neišeis tuščiomis rankomis.

Rusijos lyderis turi bepročio valią ir yra ginkluotas milijonais potencialių šauktinių bei Šaltojo karo laikų dydžio branduolinių ginklų arsenalu, kurio nuo antradienio pašaliniai asmenys nebegali tikrinti.

Kaip pažymėjo Petreusas, Rusija jau dabar per dieną praranda šešis kartus daugiau vyrų nei Jungtinės Valstijos per blogiausią mėnesį Irake.

V. Putinas Miunchene išgirdo viską, ką turėjo pasakyti Vakarų lyderiai, o po dviejų dienų jis dar kartą patvirtino, kad Rusija ketina jėga praryti Ukrainą. 

Niekas aiškiai nemato, kuo tai baigsis. Niekas nėra patenkintas tuo, kaip tai vyksta. Niekas netiki, kad amerikiečiai ir europiečiai įveiks Putiną. Visi abejoja. 

Savo ruožtu tokie lyderiai kaip Harisas, valstybės sekretorius Tonis Blinkenas, Senato mažumos lyderis Mičas Makonelis (Mitch McConnell, R-Ky.) ir buvusi Atstovų Rūmų pirmininkė Nensė Pelosi (Nancy Pelosi, D-Calif.) žinojo, ko tikėtis Miunchene.

Jie atvyko pasiruošę ir kartu su Vokietijos kancleriu Olafu Scholzu, Prancūzijos prezidentu Emmanueliu Macronu, Estijos prezidentu Kallasu ir kitais sunkiai pardavinėjo karo veiksmus.

Jiems vis dar reikia įtikinti savo rinkėjus, kad šis karas yra vertas išlaidų ir vertas rizikos dėl išsekusių jų kariuomenių arsenalų. Ir jiems reikėjo įtikinti tuos, kurie Miuncheno salėse palaikys arba pakenks šioms pastangoms. 

Reikia pripažinti, kad NATO vadovai dažniausiai išlieka vieningi ir toliau remia Ukrainą.

Prisiminkime pastaruosius metus, kai kylantys judėjimai, tokie kaip "Brexit" ir Donaldo Trumpo judėjimas "Pirmiausia - Amerika", grasino iš vidaus sugriauti tarptautinę saugumo architektūrą. 

"Susirinkome kartu, kad gintume savo bendras vertybes, bendrus interesus ir bendrą žmogiškumą.  Neabejoju, kad ši vienybė išliks", - sakė Harris.

Tačiau ji taip pat sakė: "Aš taip pat neturiu iliuzijų dėl tolesnio kelio. Ukrainoje bus ir daugiau tamsių dienų. Kasdienė karo agonija išliks... bet jei Putinas mano, kad gali mūsų palaukti, jis smarkiai klysta. Laikas ne jo pusėje."

"Žinoma, kad taip, - vėliau man sušnibždėjo vienas analitikas. Putinui nereikia atsakyti rinkėjams. 

Miunchene vyravo vienas aiškus sutarimas: jei Putino nesustabdysime arba neįtikinsime sustoti, jis tęs karą Ukrainoje tol, kol galės pasitraukti su jos dalimi.

Tiek laiko, kiek reikės.

Organizatorių nuotr.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder