- NATO ir amerikiečiai pateikė rusų taip geidžiamus raštiškus atsakymus į jų ultimatumą apie „saugumo garantijas". Kas konkrečiai tuose raštuose gali būti parašyta? Vis dėlto apie porą savaičių rašė...
- Galėjo šitiek daug nerašyti. Būtų pakakę, jeigu amerikiečiai nusiųstų rusams Budapešto memorandumą, kuriame mainais į Ukrainos branduolinio ginklo atsisakymą Kijevui garantuojamas teritorinis vientisumas, juolab kad po tuo memorandumu yra Rusijos parašas...
Bet rusams jokie raštai negalioja, ypač tie, kuriuos pasirašė patys...
Na, o kalbant apie šį raštą, oficialaus teksto kol kas niekur nėra - yra tik gana daug į išorę prasiskverbusios informacijos, iš kurios galima daryti tam tikras išvadas.
Ten sakoma lygiai tas pats, kas jau ne kartą buvo pasakyta žodžiu: kad NATO išlieka atvira naujoms narystėms, o šis principas yra fiksuotas Aljanso sutartyje, po kuria yra 30 parašų, todėl tai niekaip negali būti pakeista jokiais susitarimais su rusais.
Antra vertus, tame rašte tikriausiai sakoma, jog Jungtinės Valstijos negali priimti vienašališkų sprendimų dėl ginkluotės dislokavimo, nes tokie sprendimai gali būti priimami tik dvišaliu pagrindu, kitaip tariant, rusai taip pat turi atitinkamai įsipareigoti.
Be to, amerikiečiai tikriausiai rašo, kad jie ir taip neturi Europoje dislokuoto branduolinio ginklo, išskyrus kelias 1960-ųjų gamybos bombikes, kurios seniai guli Vokietijoje.
O tai reiškia, kad visos problemos kilo tik dėl to, kad Rusija mėgina „nulaužti" trumpojo ir vidutinio nuotolio raketų sutartį.
Toliau rašte garantuotai dėstoma, kad Rusijos naudojamos šantažo ir grasinimo priemonės, susijusios su Ukrainos politika, yra absoliučiai nepriimtinos...
- Tačiau padėtis labiausiai komplikuotame Ukrainos anklave nė kiek negerėja... Gal jums yra žinoma daugiau detalių, kas šiuo metu ten vyksta?
- Rusai ir toliau didina pajėgas: jie papildomai telkia ir tankus, ir aviaciją, įskaitant kovinių malūnsparnių pajėgas, perkeliant karius ir techniką iš Tolimųjų Rytų.
Taigi, kuriamos įvairiausios grasinimo priemonės. Tačiau matome ir tam tikro atsako požymių, nors čia negalėtume kalbėti apie visą NATO, nes daug Europos valstybių, o ypač Vokietija, užima vos ne diametraliai priešingą poziciją...
Todėl sakome tiesiai, kad kol kas tik britai ir amerikiečiai „pagavo" šitą V.Putino grasinamąją manierą ir užkėlė kartelę kur kas aukščiau, negu V.Putinas norėtų tikėtis.
Antai V.Putinas sako, kad mes oficialiai teigiame, jog nenaudosime jėgos, tačiau visais būdais demonstruojame, kad pulsime. O anglosaksai atsako: taip, mes tikime ir žinome, kad jūs pulsite, žinome, ką jūs toliau darysite, todėl ginkluojame ukrainiečius...
Dabar šis konfliktas tampa labai akivaizdžiu, nes V.Putinui atsitraukti darosi labai sudėtinga, o atakuoti - dar sudėtingiau... Todėl po truputėlį Kremlius pradeda „virškinti" save.
Šiuo požiūriu anglosaksiškoji strategija suveikė.
- Rytų Ukrainos separatistai, jeigu taip juos galima pavadinti, nuvažiavo į Maskvą ir prašo juos paremti modernia ginkluote... Ar nebus kaip Kryme: perrengs Rusijos kariškius žaliais žmogeliukais, pavadins „Donbaso šachtininkais" ir, Vakarams naiviai tikint, paaiškins, kad jie kovoja iš „Kijevo fašistų" atimtais ginklais... Rusija čia niekuo dėta, tik „šachtininkai" puola „Kijevo režimą"...
- Žinoma, rusai visada atakuoja po priedanga, kadangi spekuliacija tarptautine teise yra ir visada buvo jų politikos dalis. Todėl galima šnekėti apie tris pagrindines Rusijos strategijas, kurios gali būti pritaikytos Ukrainos atžvilgiu. Pirma strategija ir yra paminėtos separatistų pajėgos, kurios gali pradėti karinius veiksmus. Juolab kad dabar yra visiškai neaišku, kas tie „separatistai", nes didžioji jų dalis turi rusiškus pasus, kaip ir dauguma kitų okupuoto Donbaso gyventojų. Todėl konfliktas pagal šią liniją yra įmanomas ir tikėtinas.
Minimali priemonė, leidžianti V.Putinui išsaugoti veidą, būtų pagal Krymo scenarijų perimtos Luhansko ir Donecko teritorijos. Jis dabar turi paaiškinti savo piliečiams, kodėl 120-150 tūkstančių rusų kareivių šąla „uodegas" prie Ukrainos sienos...
Vadinasi, Donecko ir Luhansko okupacija pagal scenarijų tai pateisintų. Antroji strategija - yra „bepročio" strategija. Pagal ją konfliktą pradėtų Aliaksandras Lukašenka, kaip „atsaką" į neva ukrainiečių sukurtą „provokaciją". Tokiu atveju V.Putinas sakytų: „Ne, čia ne aš, tai A.Lukašenka, jūs gi žinote, kad jis durnas...
Bet ką aš galėjau padaryti - jis mano sąjungininkas ir mes turim pasirašę sutartį... O aš to jokiu būdu nenorėčiau..."
Trečioji strategija - KSSO strategija. Kuomet karą pradeda ne V.Putinas ir ne Rusija, o kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) šalys, kurios yra registruotos Jungtinėse Tautose.
Taigi, jų įsivaizdavimu, taikyti sankcijas tokiai organizacijai būtų kur kas sunkiau, negu vien Rusijai. Nepamirškime, kad Džo Baideno (Joe Biden) aplinka tai pat yra gausiai aprūpinta „Putin-feršteineriais", o daugybė amerikiečių bei europiečių, įvairaus plauko konsultantų ir įvairiausių organizacijų, „mokslinių tyrimų institutų" yra užšerti Rusijos pinigais.
Tiksliau būtų sakyti, vokiečių pinigais, kurie yra sumokėti Rusijai už energetinius išteklius...
Taigi, šie „Putin-feršteineriai" yra gausiai paplitę, jų yra net Jungtinėje Karalystėje, todėl šis „žaidimas" yra rimtas ir jokiu būdu negali būti primityviai nurašytas Vakarų pageidavimams, kaip iš gerbiamo V.Putino atimti „Master Card" kortelę...
- Kodėl iš bendro Vakarų šalių konteksto labiausiai iškrenta Vokietija? Močiutės Angelos palikimas ar gilesnės priežastys?
- Rytų Vokietijos inkorporavimas į bendros Vokietijos sudėtį reiškė ir didžiulę masę įvairių Rusijos įtakos agentų inkorporavimą. Pavyzdžiui, Angela Merkel vien oficialiai buvo dirbusi dviem „Štazi" agentams, o paskutinis iš jų - buvęs Rytų Vokietijos vadovas Lotaras de Mizjeras - kaip tik ir organizavo dviejų Vokietijų susijungimo procesą. A.Merkel buvo aktyvi komjaunuolė, nuolat važinėjusi į Rusiją ir puikiai kalbanti rusiškai, užaugusi šeimoje, kuri Vokietijoje buvo vadinama „raudonojo pastoriaus" šeimynėle...
Jos tėvelis iš Vakarų Vokietijos persikėlė į Rytų Vokietiją dėl ideologinių paskatų... Vėliau ši tetulė pasitaikius progai sėkmingai metė savo geradarį Helmutą Kolį, kad galėtų įsitvirtinti Vokietijos hierarchijoje.
Pagaliau, gavusi labai rimtas paramas iš Rytų Vokietijos pramonininkų, ji ilgą laiką sėdėjo kanclerės krėsle, balansuodama drauge su „Putin-feršteinerių" kohorta tarp V.Putino, kuris turėjo jai ką pasakyti į ausį, ir priesaikos Jungtinėms Valstijoms, kurią pagal legendą turi duoti visi Vokietijos kancleriai.
Dabar turime rezultatą, kuomet nutiestas vamzdis „Nord Stream 2", o iš mūsų reikalauja 2 procentų į gynybos biudžetą tam, kad mes kompensuotume Rusijos karinio biudžeto, kurį iš esmės formuoja Vokietija, išlaidas. Šis absurdas tęsiasi iki šiol. Lygiai tas pats liečia ir dabar atėjusius į valdžią Vokietijos politikus, nes A.Merkel sistema, kuri ją palaikė ir vedė į priekį, niekur nedingo.
- Žinoma, kad netrukus žiemos olimpiados atidarymo metu V.Putinas susitiks su Kinijos prezidentu Si Dzinpingu. Kokių netikėtumų galima tikėtis iš šio susitikimo?
- Čia yra įdomūs dalykai, tačiau tam reikia suprasti Kinijos situaciją. Kinija nėra vieninga vieną vadovą turinti valstybė - iš esmės ten yra dvi politinės jėgos. Vienai jų atstovauja Si Dzinpingas ir ją sudaro kariškiai, kurie nori palaikyti itin glaudžius santykius su Rusija. Dėl to dabartinį Kinijos prezidentą jo politiniai priešininkai pravardžiuoja „geltonuoju rusu".
Bet yra ir kita jėga - tai žmonės, kurie vadinami „komjaunuoliais", ir tai yra komanda, laikanti proamerikietišką liniją, pradėtą dar senelio Mao...
Prisiminkime, Mao tam, kad parodytų savo siekį suartėti su Jungtinėmis Valstijomis, 1969 metais organizavo Damansko salos konfliktą su Tarybų Sąjunga...
Štai tuomet ir prasidėjo Kisindžerio „vojažai" į Kiniją, vėliau atvyko ir Niksonas, o santykiai tarp Kinijos ir JAV buvo ypač geri, vėliau tai galutinai pribaigė Rusiją šaltajame kare...
Tiesiog Barako Obamos laikais, kol prezidentas deginosi saulėje, norėdamas palaikyti politiškai korektišką veido spalvą, šie kinai atsivedė į valdžią Kinijos armijos generolą Si Dzinpingą, kuris, kaip paaiškėjo, nelabai mėgsta amerikiečių...
Taigi, visos amerikiečių investicijos į Kiniją B.Obamos laikais nuėjo šuniui ant uodegos...
- Kalbama, jog kinai su rusais gali susitarti atsijungti nuo SWIFT pasaulinės mokėjimų sistemos, nes jau sukūrė savo analogą...
- Žinoma, tai gali įvykti. Iš tikrųjų, ant pasaulio leidžiasi nauja „geležinė" uždanga.
Po Fultono kalbos 1946 m. situacija kartojasi, o Rusija dabar supranta, kad išlaikyti gerus santykius su Vakarais ji nepajėgs, todėl kartu su Kinija, Iranu, Šiaurės Korėja, Venesuela ir dar keliais panašiais dreifuoja į kitą pasaulį anapus „geležinės" uždangos.
Tai ne geografinė sąvoka, o politinė tikrovė. Ir „Putin-feršteineriai" į tą pasaulį nori nusitempti kuo daugiau teritorijų, įskaitant Ukrainą...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą