"Gyvūnai gyvena skirtingose aplinkose. Jie daro jie labai skirtingai atlieka įvairias funkcijas", - sakė Londono karališkojo veterinarijos koledžo evoliucinės biomechanikos profesorius Johnas Hutchinsonas. „Ką galime padaryti, tai pažvelgti į gamtoje matomus modelius laikui bėgant ir pamatyti, kaip vystėsi kojos ir rankos, ir tai suteiks mums šiek tiek supratimo apie kojų ir rankų svarbą“.
Pradėkime nuo žmonių (Homo sapiens), kurie yra dvikojai, o tai reiškia, kad eidami naudojame tik dvi kojas, o ne keturias. Dėl to tikriausiai būtų sunkiau išgyventi be kojų nei be rankų, ypač jei nėra neįgaliesiems skirtų judėjimo priemonių, tokių kaip protezai ir invalido vežimėliai.
„Sakyčiau, žmonės yra pavyzdys, kai mums svarbiausia buvo mūsų kojos – jos daug didesnės, daug ilgesnės, stipresnės“, – pasakojo Johnso Hopkinso universiteto Medicinos mokyklos Funkcinės anatomijos ir evoliucijos centro direktorius Matthew Ravosa.
– Taigi sakyčiau, kad patenkame į kojų kategoriją“.
Tačiau žmonės, kuriems buvo amputuotos kojos ir rankos, įrodė, kad įmanoma pilnavertiškai gyventi ir be tam tikrų galūnių, rodo tyrimai.
Tačiau turbūt ryškiausias kojomis varomos būtybės pavyzdys istorijoje buvo Tyrannosaurus rex. Šie dinozaurai turėjo labai plonas rankas: Kalifornijos universiteto Berklyje duomenimis, 13,7 metro T. rex tikriausiai būtų turėjęs tik 0,9 m rankas. Palyginus, tai būtų panašu į 1,8 m ūgio žmogų, kurio rankos yra 12,7 centimetro ilgio.
„Ankstyvieji Tyrannosaurus grupės nariai... turėjo ilgas rankas, kaip ir dauguma mėsėdžių dinozaurų, dideles nagus, tris pirštus ir panašiai“, – sakė Hutchinsonas. „Taigi jie nebuvo išskirtiniai savo priekinėmis galūnėmis; jie buvo gana normalūs. Tačiau kai mes judame per grupę, vis arčiau ir arčiau link T. Rexo, matome, kad palaipsniui priekinės galūnės mažėja".
Tikėtina, kad šie mėsėdžiai evoliucionavo taip, kad daugiau savo kūno tūrio paskirstytų savo galvoms, tiksliau, žandikauliams, kad gebėtų sudoroti grobį, sakė Hutchinsonas.
Tačiau paukščiams rankos – tiksliau, sparnai – yra daug svarbesni nei jų kojos. Pasak Ravosos, paukščių sparnai iš esmės yra modifikuotos rankos, pritaikytos skrydžiui, ir dažnai jos yra didžiausia skraidančio paukščio kūno dalis. Pavyzdžiui, klajojančio albatroso (Diomedea exulans) sparnų plotis yra maždaug 3,35 m, o jo kūno ilgis nuo snapo galo iki uodegos yra tik apie 1,3 m. Viena iš priežasčių, kodėl nedažnai matote paukščius smulkiais sparnais, yra ta, kad „tai tikrai trukdo jiems būti sėkmingiems ir jie... labai greitai miršta“, – sakė Ravosa.
Šio modelio išimtis yra neskraidantys paukščiai, „kurie labai dažnai turi sumažintas priekines galūnes, nebent su sparnais daro ką nors kita, pavyzdžiui, pingvinai naudoja juos plaukimui“, - sakė Hutchinsonas. „Bet tai daugiau ar mažiau skrydis po vandeniu, todėl tai yra tam tikra apgaulė“.
Kai kurios rūšys nepriklauso nuo kojų ar rankų, nes jos jų neturi. Pasak Floridos valstijos parkų departamento, daugelis rūšių – nuo gyvačių ir kirminų iki ungurių – tapo begalūnėmis, nes tai leidžia joms geriau sugauti grobį susiaurėjus arba greičiau judėti aplinkoje, kur iš tikrųjų gali trukdyti papildomi priedai.
„Tiesą sakant, tai labai įprasta, kad priekinės ir užpakalinės kojos visai nėra svarbios“, - sakė Hutchinsonas. „Daugybė gyvūnų vėl ir vėl – nuo žuvų iki gyvačių... sumažino visas keturias galūnes“.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą