Ar Žemėje bus gyventojų po 250 milijonų metų: mokslininkai rodo, kaip atrodys planeta

JAV geologijos tarnybos duomenimis, vien šiais metais jau įvyko 109 stiprūs žemės drebėjimai. 

Epicentrai buvo visame pasaulyje - nuo pražūtingos katastrofos Maroke, Indonezijoje, Aliaskoje ir Patagonijoje. 

Tektoninės plokštės - tai nuolat judančios dėlionės dalys, kuriose praleidžiame savo gyvenimą, net jei mūsų pojūčiai to nesuvokia.

Neseniai žurnale „Science“ paskelbtame straipsnyje teigiama, kad mūsų planeta seka ten, kur jau buvo: Ultima Pangėja turėtų susiformuoti maždaug po 250 mln. metų, kai sausumos masyvas, sudarytas iš Europos, Azijos ir Afrikos, susijungė su dviem Amerikomis. 

Tačiau tik dalis planetos paviršiaus bus tinkama gyventi žinduoliams.

Superkontinentų ciklas: paprastas paaiškinimas

Kaip minėta anksčiau, superkontinentai yra tarsi dėlionės dalys, kurios Žemės paviršiuje susijungia dėl tektoninių plokščių judėjimo. 

Galvokite apie tai kaip apie natūralų, savaime susiklosčiusį modelį. 

Paleogeografijos duomenimis, per pastaruosius du milijardus metų buvo trys pagrindiniai superkontinentai: Pangėja, Rodinija ir Kolumbija. 

Tačiau dar anksčiau, maždaug prieš tris milijardus metų, panašiai judėjo ir jungėsi mažesnės sausumos masės, nors jos nebuvo tokios didelės kaip šie didieji superkontinentai.

Superkontinentai yra Žemės išorinio sluoksnio arba tektoninių plokščių judėjimo ir išsidėstymo rezultatas. 

Ir litosfera, ir mantija kontroliuoja superkontinento dinamiką. 

Jie abu daro įtaką ir yra veikiami karštos medžiagos judėjimo (mantijos konvekcijos) Žemėje, sudarydami savotišką įtakos kilpą. Tai vadinama superkontinentų ciklu.

Ateities Žemė: Pangėja Ultima ir mūsų išlikimas

Tikimasi, kad maždaug po 250 mln. metų Žemė taps superkontinentu - Pangėja Ultima. 

Tai įvyks, kai susijungs Europos, Azijos, Afrikos ir Amerikos žemynai. Mokslininkai mano, kad per tą laiką iki 92 proc. žemės paviršiaus gali tapti negyvenama žinduoliams.

Ar mūsų rūšys išgyvens ir prisitaikys prie šio dramatiško pokyčio? Tai klausimas, kuris mokslininkams ir visai žmonijai kelia didžiausią nerimą.

Šiame superkontinente daugumai žinduolių bus tinkama gyventi tik nedidelė dalis jo paviršiaus - apie 8 %, palyginti su 66 %, kuriuos turime šiandien. 

Ką reikštų tokie dramatiški pokyčiai? 

Žemynams jungiantis ir skiriantis, didėja ugnikalnių aktyvumas, todėl į atmosferą išsiskiria daug anglies dioksido. 

Dėl to savo ruožtu pakyla temperatūra, ir naujojo superkontinento teritorijose temperatūra pasieks daugiau kaip 40 °C. 

Padėtį dar labiau pablogins dėl senstančios Saulės padidėjusi saulės spinduliuotė. 

Per Ultima Pangea širdį nusidrieks dykumos, sukurdamos sausringus kraštovaizdžius, netinkamus daugumai žinduolių, išskyrus kelias labai specializuotas rūšis. 

Be to, dėl drėgmės trūkumo sumažės CO2 šalinimas iš atmosferos, todėl klimato problema dar labiau paaštrės.

Vokietijos geomokslų tyrimų centro GFZ geologė Hana Deivis (Hannah Davies) pažymi: „Atrodo, kad ateityje gyvenimas bus dar sudėtingesnis“.

Pagal šį kraštutinį scenarijų gresia masinis išnykimas, galintis paveikti ne tik žinduolius, bet ir augalus bei kitas gyvybės formas. 

Tai siaubinga perspektyva ne tik Žemei, bet ir mums kaip rūšiai.

Tačiau tarp niūrių perspektyvų yra vilties. Tai jau ne pirmas kartas, kai Žemėje vyksta transformaciniai pokyčiai. 

Praeityje gyvybė susidūrė su išnykimo reiškiniais, prisitaikė ir išliko. 

Pangea Ultima vieta (šiltuosiuose atogrąžose ar Šiaurės ašigalio viršūnėje) gali turėti didelę įtaką rezultatams, nes joje gali susidaryti kitokios išlikimo sąlygos.

Galbūt pradėsime evoliucionuoti ir tapsime dykumų specialistais, pakeisime savo įpročius, pasirinksime naktinį gyvenimo būdą arba ieškosime prieglobsčio urvuose.

Netolima ateitis: ar galime įsivaizduoti gyvenimą po 250 metų?

Žinduoliai išsivystė prieš 310 mln. metų, o per 55 mln. metų nuo kreidos ir paleogeno išnykimo tapo dominuojančiais, prisitaikydami prie klimato kaitos.

Tačiau natūralių žemės procesų ir antropogeninio atšilimo derinys tampa didele grėsme jų (ir mūsų) egzistencijai.

Žinduolių išlikimui yra ribos, pavyzdžiui, nuolatinė aukšta temperatūra, padidėjęs CO2 kiekis, saulės energija ir besikeičianti žemės konfigūracija. 

Tikėtina, kad dėl šių veiksnių žinduoliai priartės prie klimato lūžio taško ir masinio išnykimo. 

O mes, žmonės, keisdami Žemės klimatą, savo ruožtu artėjame prie prarajos. Tai matome kiekvieną dieną, kiekvieną valandą ir kiekvieną minutę.

2024 m. pasaulis dar labiau priartės prie 2015 m. Paryžiaus susitarime nustatyto vidutinės temperatūros padidėjimo 1,5 °C virš ikipramoninio laikotarpio lygio. 

Šiai ribai, kuri laikoma svarbiausia siekiant išvengti skaudžiausių klimato kaitos padarinių, dabar iškilo grėsmė. 

Gegužės mėn. paskelbtoje Pasaulio meteorologijos organizacijos ataskaitoje pažymima, kad yra 66 % tikimybė, jog ši riba bus peržengta 2023-2027 m.

Ir nors Paryžiaus ribai pažeisti reikia ilgalaikio atšilimo per daugelį metų, toks šuolis kelia nerimą. 

Po karštos liepos 2023 m. temperatūra nesumažėjo, kaip tikėtasi. 

Prie netikėto temperatūros kilimo prisidėjo tokie veiksniai kaip padidėjęs vandenynų šiltėjimas, vadinamas El Nino. 

Neįprastai mažas Sacharos dulkių kiekis ir Atlanto vandenyno atšilimas taip pat atliko svarbų vaidmenį. JAV Nacionalinė vandenynų ir atmosferos administracija (NOAA) sutinka, kad 2023-ieji buvo labai šilti metai. 

Tačiau ji rodo mažesnę 1,25 °C anomaliją, palyginti su XX a. vidurkiu.

Tai reiškia, kad Žemės temperatūra artėja prie Paryžiaus susitarime nustatytos 1,5 °C ribos. 

Jei tai nėra svarbiausias priminimas, kad reikia spręsti klimato kaitos problemą ir kolektyviai siekti apriboti visuotinį atšilimą, tai ko dar laukiame?

Mokslininkai teigia, kad prognozuojamas superkontinento Pangėja Ultima ir padidėjusi Saulės energija gali smarkiai pakeisti Žemės klimatą ir paveikti žinduolių išgyvenamumą. 

Tačiau gali būti, kad mums nereikės laukti 250 mln. metų, kol gyvensime tokiomis kritinėmis sąlygomis: žmogaus sukelti pokyčiai įvyks daug anksčiau.

Kaip galime padėti? 

Mokslininkai pabrėžia, kad žmonija turi plėtoti ir toliau naudoti vėjo ir saulės energiją vietoj iškastinio kuro. 

Visi turime atkreipti dėmesį į savo įpročius, susijusius su beatodairišku vandens vartojimu. 

Pažangos nebeturėtume apibrėžti tik pagal ekonomikos augimą, BVP ar akcininkams atiduodamo pelno dydį.

Turime išsilaisvinti nuo įkyraus vartotojiškumo ir iš naujo apmąstyti augimą. 

Mums reikia visiškai naujo mąstymo būdo.

Pangea Ultima“ - tai gilūs apmąstymai apie mūsų vaidmenį formuojant mūsų pasaulio ateitį. 

Ji skatina žmones susimąstyti, ar mes, kaip rūšis, pajėgsime atlaikyti ateities iššūkius dėl mūsų kolektyvinio neryžtingumo.