Be elektros, be turistų: Kubos sostinės gyventojai spėlioja, kokia ateitis jų laukia

Kubos sostinėje automobilių yra taip mažai, kad Malekoną – kadaise judrią pajūrio promenadą – galima pereiti net neapsidairius.

Naktį siauros akmenimis grįstos Senosios Havanos gatvės paskęsta aklinoje tamsoje, nes nėra elektros, o kartu – ir žmonių.

Po septynis mėnesius trunkančio JAV degalų embargo ir nuolatinių elektros tiekimo pertrūkių vietiniai juokauja, kad jiems jau atsibodo žiūrėti į žvaigždes.

Vis dėlto prieblandoje retkarčiais kažkas sujuda. Sulysę vyrai, kurių šortai dėl bado atrodo gerokai per platūs, naršo po šiukšlių kalnus ieškodami maisto, plastiko ar ko nors, ką galėtų panaudoti ar parduoti.

„Mes rausiamės po šiukšles ieškodami ko nors valgomo nevagiant ir niekam nepadarant žalos, – sakė 50 metų Manuelis Sanchezas Angeira, sergantis burnos vėžiu. – Aš neturiu namų. Neturiu šeimos. Nieko neturiu.“

Staiga pasigirsta stiprus triukšmas. Protestuotojų būrys paplūdimio šlepetėmis daužo aliuminines keptuves – jie taip išreiškia pyktį dėl elektros išjungimų, ir greitai pasitraukia, kad išvengtų policijos.

Dauguma Havanos gyventojų naktį vengia senamiesčio – ten pernelyg pavojinga. „Gatvėse daug smurto, – sako M. Sanchezas. – Tave gali subadyti, trenkti akmeniu į galvą, nužudyti.“

Tikrosios minios susidaro tik dieną – prie bankų, pigių kepyklų ir prie Ispanijos konsulato, kur šimtai žmonių spaudžia rankose dokumentus ir laukia, kada galės išvykti iš salos.

Niekas tiksliai nežino, kiek žmonių jau išvyko. 2012 m. oficialus gyventojų skaičius šalyje buvo daugiau nei 11 milijonų.

Demografas Juanas Carlosas Albizu-Camposas apskaičiavo, kad dabar gyventojų skaičius siekia vos aštuonis milijonus – tik šiek tiek daugiau nei prieš 67 metus, kai Fidelis Kastras paskelbė: „Tironas pabėgo... revoliucija triumfuoja!“

Nuo tada Kuba patyrė daugybę krizių – sankcijas, uraganus, pandemiją ir sovietinio bloko žlugimą. Tačiau ši pastaroji itin sunki krizė visiškai pakeitė Senosios Havanos vaizdus, garsus ir kvapus. Vietoj to tyloje girdėti tik dyzelinių generatorių burzgimas.

Dingę turistai

Prieš šimtmetį dėl JAV galiojusio „sauso įstatymo“ Havana buvo tapusi mėgstama vieta tiek mafijos bosams, tiek poilsiautojams. Turistai buvo neatsiejama miesto gyvenimo dalis, bet dabar jie išnyko.

Liko tik keli pavieniai meksikiečiai ar kolumbiečiai, ieškantys veikiančių restoranų, kuriuose yra šviesa ir maisto, galbūt dar neseniai buvusio šaldytuve.

Tie restoranai, kurie vis dar veikia, dažniausiai turi generatorius, meniu su kainomis doleriais ir klientūrą, sudarytą iš gerų ryšių turinčių kubiečių, vilkinčių lašišos spalvos marškinėliais ir avinčių kutuotus mokasinus.

Daugelis senų, istorinių miesto lankytinų vietų yra uždarytos.

Šimtmetį skaičiuojantis baras „El Floridita“ uždengtas metalinėmis žaliuzėmis. Jo garsiausias lankytojas, rašytojas Ernestas Hemingway‘us, teisingiau, jo statula, sėdi jame vieniša ir apgaubta drėgnos, tvankios tamsos.

Už kelių kvartalų istorinis restoranas „Sloppy Joe‘s“ taip pat uždarytas, nors jį kruopščiai restauravo garsaus Havanos istoriko Eusebio Lealo komanda.

E. Lealas praėjusiame amžiuje, ko gero, labiau nei bet kas kitas prisidėjo prie Senosios Havanos formavimo. Jis įtikino F. Castro, kad Senoji Havana gali pritraukti taip reikalingų turistų dolerių ir kad ją verta restauruoti.

Jis iškovojo Senajai Havanai UNESCO paveldo statusą ir pradėjo nesuskaičiuojamą daugybę restauravimo projektų. Tačiau daugelis jo kūrinių laikui bėgant vėl ima nykti, o frontonų gabalai – kristi ant šaligatvio.

Havanos gyventojai burba, kad pinigai, išleisti senus rūmus paverčiant įspūdingais viešbučiais – kurie dabar stovi tušti – buvo iššvaistyti.

Ateities spėjimai

Irina Aguirre dienas leidžia prie vieno tokio pastato slenksčio, visai šalia San Fransisko aikštės. Jos darbas – spėti ateitį mieste, kuriame beveik apie nieką kitą ir negalvojama.

Daugelį metų ji dėliojo taro kortas turistams, plūstantiems iš kruizinių laivų ir nekantriai laukiantiems žinių apie naują meilę ar pasakiškus turtus.

Tais laikais, pasakojo ji, netoliese esanti Obispo gatvė buvo pilna džiaugsmo ir muzikos.

Šiandien ji atsakinėja į kubiečių klausimus ne apie meilę, o apie tai, kas nutiks jų salai. Kada baigsis JAV degalų blokada? Ar Trumpas įsiverš? Ar gyvenimas pagerės?

„Tai klausimas, kurį žmonės užduoda visur, – sakė ji. – Visi norime geresnio rytojaus.“

Tačiau Kubos ateitis pernelyg neaiški net kortoms, sakė būrėja. „Tai žino tik Dievas, – nusišypsojo ji. – Tiesiog negalima prarasti tikėjimo.“

Ji susidėjo savo dvi nusidėvėjusias taro kortų kalades, keletą mažų akmeninių statulėlių ir patraukė namo, kol tamsa dar neapgaubė Senosios Havanos.