Eldoradas Butrimas iš Ukrainos. Tarp „pilkosios zonos“ ir mirties: istorijos, kurių neįmanoma pamiršti
Žmonių nuotaikos niūrėja – vis dažniau skamba abejonės, ar šie miestai liks Ukrainos dalimi. Tuo pat metu fronto linijoje kovojantys kariai skaičiuoja ne pergales, o prarastus draugus ir ištuštėjusius gimtuosius kaimus.
Tai ne tik karo kronika – tai istorija apie žmones, kuriems kiekviena diena tampa išbandymu tarp pareigos, išlikimo ir vilties neprarasti visko.
Gyvenimas po tinklais: Slovjansko gatvėse – nauja karo kasdienybė
Pirmoje nuotraukoje pereitą sekmadienį Slovjanske įamžintas vaizdas: saugantis nuo priešo dronų gatvės jau apdengtos tinklais ir pasijauti tarsi paraleliniame pasaulyje; antrą nuotrauką telefone parodė vietos savanoris (vykstantis evakuoti civilių iš „pilkosios“ ir „mirties“ zonų) – kraujo klane gulintis vyriškis ne kartą atsisakė artėjant frontui išvežti, o kai panoro, buvo per vėlu, bėgant iš „pragaro“ pasivijo niekšiškas okupantų dronas.
Tai žiauri karo realija, duok Dieve, kad to nereiktų patirti Lietuvoje.
Viltis blėsta: Slovianske vis dažniau abejojama rytojumi
Į klausimą "Ar kitais metais tokiu metu Slovianskas dar bus Ukraina, ar jau Rusija" 2/3 tikinčiųjų prie cerkvės atsakė, kad greičiausiai nebe Ukraina.
Ne kokios nuotaikos.
Dronai skraidė, bet nei Slovianskas, nei Kramatorskas per Velykas atakuotas nebuvo; fronto sprogimų aidai girdėjosi beveik be perstojo.
Sprogimai prieš „tylą“: ar laikomasi pažadų Kramatorske?
I Kramatorsko autobusų stotį Donecko srityje atvykau lygiai tuo metu, kai miestą sudrebino 2 valdomų raketų KAB smūgiai.
1 sprogo už kokių 500 metrų nuo stoties (skeveldros atskrido net iki mikroautobuso), o antra šalia centrinės miesto aikštės, kur nulėkiau su taksi.
Mačiau nuvažiuojančias greitąsias, bet kariai info nesidalijo.
Nuo 16 val turi įsigalioti Putino pažadas 1,5 paros nebombarduoti (stačiatikių Velykos). Kaip manot, tęsės pažadą?
Velykų „tyla“ fronte: pažadai skamba, bet kas vyksta iš tikrųjų?
“Dalinyje vietoje 100 karių esam 25; atsiunčia po kelis papildymui, bet 45-60 metų senius, kuriems per sunku perprasti dronų subtilybes, tad persiveda kitur; komisariatai pagauna gatvėse tik vyresnius, nes jiems reikia maitinti šeimas, negali slapstytis.
Armijoje nuo 2020, po technikumo visi 15 vaikinų išėjome, manėme 2 metams, bet įsiveržė Rusija ir nebepaleido.
1 žuvo, 2 be kojų, 1 dezertyravo ir slapstosi, dar 1 sugebėjo kažkokiu būdu į užsienį išvykti. Iš pradžių tarnavau kinologu, paskui išminuotoju, o dabar dronistu.
Gerai einasi, jau sugebėjau „pagauti“ 17 Šachedų.
Grįžtu iš atostogų; sunku po 2 savaičių namuose; mama su žmona apsižliumbė, 2 metų sūnelis irgi; stresas; o dar 17 metų brolis per nervus – pareiškė, kad suėjus 18 varys į frontą; mūsų šeima neturtinga; susigundė jaunimui skirta programa (1 metų kontraktą pasirašę 18-24 m vyrai gauna 20 tūkst EUR premiją, beprocentinį kreditą būstui, nemokamas studijas aukštojoje, teisę išvykti į užsienį); sakau pagailėk mamos - išprotės, jei dviese kariausim; kaime anksčiau gyveno 2,5 tūkstančio, dabar per 2 savaites mačiau vien paauglius ir senius, kiti vyrai kare ar slepiasi.
Tuštėjo ir anksčiau, daug kas darbo vyko ieškotis svetur, bet karas viską permalė; nekenčiu Putino - kai gaudau Šachedą, stengiuosi įsivaizduoti, kad jame jo klonas, ir tada užsivedu, noriu žūt būt nugalabyti“ – Poltavoje kalbėjo 25 metų Jevhenas iš Volynės.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą