Eros pabaiga? Atsiskyrėlės Šiaurės Korėjos globalumas

Šiaurės Korėja – politinė atstumtoji ir atsiskyrėlė nuo pasaulio gausybe aspektų.

Toks šalies įvaizdis yra gajus, bet kiek jis atitinka realybę? Pastarųjų įvykių kontekste Šiaurės Korėjos vaidmuo turėtų būti įvertinamas naujai. 

Šiaurės Korėjos dviprasmiškos žinutės

Žvelgiant iš nominalios perspektyvos, Kim Jong-Uno valdoma šalis pagal karinę galią atrodo grėsmingai. 1,32 milijono aktyvių karių (ketvirta vieta pasaulyje), beveik šeši tūkstančiai tankų ir puspenkto tūkstančio savaeigių artilerijos pabūklų (abu skaičiai – antra vieta pasaulyje) bei trečdalis viso BVP kasmet skiriamų lėšų karinėms pajėgoms (nuo 2022 m.).

Visa tai leidžia Šiaurės Korėją sąlyginai aukštai pozicionuoti karinės galios reitinguose.

Šiaurės Korėjos aktyvumas testuojant tarpžemynines raketas papildo jos nedraugišką įvaizdį. Bandymais siekiama parodyti, jog ne tik antžeminės pajėgos, bet ir tolimo nuotolio ginkluotė turi būti verta pasaulio pagarbos.

Tačiau sunku iš šono objektyviai vertinti pajėgų pasiruošimą aktyviems veiksmams – ir ne tik dėl patikrintinų šaltinių stokos.

Nors ši šalis oficialiai kariauja su Pietų Korėja, ji jau kuris laikas neturi galimybės parodyti savęs tikro mūšio sąlygose, todėl skaičiais išreiškiama galia negali būti objektyviai įvertinta.

Vis dėlto, tai netrukdo režimui pastaruoju metu vis aktyviau skleisti žinučių apie tai, kad jis nesiekia išvengti karinio konflikto. 

Retorika, rodanti atsiribojimą nuo susivienijimo idėjos, praėjusiais metais pasidarė aštresnė.

Tą iliustruoja ir praėjusių metų paskutinę dieną publikuotas Šiaurės Korėjos centrinės naujienų agentūros (KCNA) pranešimas apie gruodžio pabaigoje vykusį Korėjos darbininkų partijos 8-ojo Centro komiteto posėdį.

Jame teigiama, esą Kim Jong-Unas pareiškęs: „Susivienijimas su Korėjos Respublika niekada nebus įmanomas bet kuriuo metu“.

Akivaizdu, jog toks retorikos pokytis susijęs su konservatyvaus Pietų Korėjos prezidento Yoon Suk-yeolo išrinkimu, bet ką tai reiškia vertinant Šiaurės Korėjos agresyvumą?

Pirmiausia ir akivaizdžiausia, tai gali lemti vis aktyvėsiančius buferinių zonų apšaudymus, kas jau vyksta.

Antra, korėjiečių tauta buvo padalinta 1948 m. ir tai niekaip nebuvo susiję su pasidalinimu tautos viduje – korėjiečiai laikytini itin homogeniškais.

Dėl to tautos suvienijimas, nugalint išorės primestą padalinimą, visada buvo iškeliamas kaip prioritetas.

Kim Jong-Uno teiginiai, jog susivienijimas negalimas, tartum suponuoja dviejų, tarpusavyje nebesuderinamų korėjiečių tautų egzistavimą, kas iš principo paneigia bendro kraujo korėjietiško etnonacionalizmo prieigą.

O bendro kraujo etnonacionalizmas yra vis dar itin stiprus korėjiečių gretose. 

Bet turint tai omenyje būtų netikslu teigti, jog Šiaurės Korėja yra pasiryžusi pulti.

Tiesioginė konfrontacija ir visa apimantis karinis konfliktas su Pietų Korėja yra vargiai įmanomas scenarijus. Kitaip sakant, sunku įsivaizduoti situaciją, kurioje pastaroji pasiduotų kaimynės provokacijoms.

Žvelgiant nominaliai, diktatūros, lyginant su demokratijomis, yra labiau linkusios ignoruoti žmogiškąjį faktorių ir visiškai neatsižvelgia į bendrąjį gėrį, kas reiškia, jog į karą stodamos jos nerizikuoja nei visuomenės palaikymu, nei išlikimu valdžioje. Pietų Korėjoje yra priešingai.

Vis dėlto, Šiaurės Korėjos ginklavimesi įžvelgiama ir kita dimensija – netiesioginis globalumas.

Šiuo terminu apibrėžiame tokią valstybę, kuri yra faktiškai izoliuota, bet jos vidaus gamybos produktai gali būti atrandami ir už šalies ribų. 

Izoliuota pasaulinė žaidėja?

Pernai rugsėjį vykęs Šiaurės Korėjos ir Rusijos vadovų susitikimas buvo skirtas aptarti kariuomenės reikalams.

Pasklidusios žinutės apie galimą šių šalių karinį bendradarbiavimą kėlė klausimus apie Rusijos desperaciją ieškant partnerių ir paramos tarp globaliai atstumtųjų, o taip pat apie tai, ką Šiaurės Korėja gali pasiūlyti.

Manytina, kad tam tikras susitarimas buvo pasiektas, nes, sprendžiant pagal 2023 m. pabaigoje ir 2024 m. pradžioje pasirodžiusius pranešimus, Rusijos agresijoje prieš Ukrainą buvo panaudoti Šiaurės Korėjoje gaminti artilerijos sviediniai. 

Kitas karštasis taškas, kuriame Šiaurės Korėjos buvimas yra pastebimas – tai Izraelio ir „Hamas“ konfliktas. Žiniasklaidoje paviešintuose vaizdo įrašuose buvo galima matyti Šiaurės Korėjoje pagamintų ginklų, tokių kaip raketinės granatos F-7 (RPG) ir 122 mm artilerijos sviediniai.

„Associated Press“ pateiktame vaizdo įraše taip pat buvo matyti „Hamas“ kovotojai su Šiaurės Korėjoje gaminta prieštankine raketa.

Nedaug kam žinoma, jog už savo sienų ribų Šiaurės Korėja siunčia ne tik ginklus, bet ir studentus.

Režimas supranta, kad, norint vystyti ginklų pramonę ir branduolinę programą, svarbu ugdyti žmogiškuosius išteklius, suteikiant galimybę užsienyje studijuoti tiksliuosius ir gamtos mokslus.

Problema ta, jog šiandien tikslių duomenų apie Šiaurės Korėjos studentus užsienyje nėra.

Ankstesnių metų UNESCO ataskaita rodo, kad 2012 m. daugiau nei 1400 šiaurės korėjiečių studijavo įvairiose pasaulio vietose.

Nors pagal ataskaitą labiausiai pageidaujama studijų šalis buvo Rusija (po jos – Indija, Prancūzija, Australija ir Kanada), daugiausiai studentų iš Šiaurės Korėjos buvo siunčiama į Kiniją. Tiesa, ataskaitoje ši kryptis nenurodoma.

Šią tendenciją galima rasti Kinijos ambasados Šiaurės Korėjoje tinklalapyje, kuriame nurodoma, kad į Kiniją kasmet atvyksta apie 400 šiaurės korėjiečių bakalauro, magistro, doktorantūros ar kitų kursų pagrindu.

Matant pastarųjų metų įvykių raidą galima numanyti, kad studentų (ar studento viza prisidengiančių darbininkų) srautas į Kiniją bei Rusiją neturėtų nustoti.

Žvelgiant į Europą, dar 2018 metais Vokietijos ir Šiaurės Korėjos universitetai pasirašė susitarimo memorandumus, mažai susijusius su tarptautinėmis sankcijomis prieš pastarąją ir skatinančius akademinį bendradarbiavimą tarp abiejų šalių.

2020 m. sausį dvylika studentų iš Kim Il Sungo universiteto Germanistikos katedros lankėsi Laisvajame Berlyno universitete (Free University Berlin), kad patobulintų savo kalbos įgūdžius.

Manytina, jog jaunuoliai buvo atrinkti iš ištikimo šaliai elito gretų ir Vokietijoje išbuvo tris savaites.

Tai rodo, jog užsienyje lankosi ir studijuoja kur kas daugiau šiaurės korėjiečių, nei būtų galima pamanyti.

Taigi, netiesioginis globalumas.

Esminis klausimas – ko Šiaurės Korėja savo veiksmais siekia? 

Pastarieji įvykiai – ginklų bandymai, ginkluotės siuntimas užsienin, susivienijimo idėjos viešas atmetimas – rodytų, kad pradedami deginti net ne tiltai, o paskutiniai liepteliai, kurie dar jungia Šiaurės Korėją ne tik su pietine kaimyne, bet ir su Vakarų pasauliu.

Atšaukimas iki dabar galiojančių įvairių sankcijų, kurias įvedė tiek tarptautinės organizacijos, tiek ir atskiros šalys, tampa itin miglota ateities perspektyva.

Vadinasi, greitu metu dar labiau padidės niša, atsiradusi dėl galimai negrįšiančios Vakarų paramos. 

Iš to natūraliai išplaukia kita išvada – Šiaurės Korėjos susisiejimas su Rusija bei, tikėtina, kitais nedemokratiniais režimais tampa akivaizdžiai nuspėjamu tolesniu žingsniu.

Galiausiai, ginkluotės suteikimas nebūna už ačiū – šalis kažką gavo atgal.

Remiantis oficialiais šaltiniais, teigiama, jog pernykštis derlius buvo didesnis, nei įprastai, bet Šiaurės Korėjos visuomenę, toliau užimančią podukros vaidmenį vyriausybės prioritetų sąraše, išmaitinti reikia.

Per pastaruosius 15 metų pasaulio valstybių ir įvairių organizacijų parama maisto produktais buvo nereguliari ir vis mažėjanti.

Manoma, kad mainais už amunicijos perdavimą Rusija galėtų teikti sudėtingesnes karines technologijas, bet peršasi mintis, jog maisto produktų bei gamtinių resursų aspektas taip pat galėtų figūruoti susitarimuose.

Galiausiai, nenustojantis Šiaurės Korėjos žvanginimas ginklais yra kelialypė žinutė – nukreipta į priešišką šaliai pasaulio bendruomenę, savo gyventojus ir partnerius.

Jei pastarieji gali būti geriausiai iš visų trijų grupių informuoti apie Šiaurės Korėjos pasiekimus ir technologinę būklę, tai truputis papildomos reklamos tikrai nepakenks.

Savi gyventojai, matydami nestojantį karo pramonės vystymą, turėtų jaustis saugesni ir užtikrinti, jog priešiškame pasaulyje jais valdžia rūpinasi ir gina.

O priešiškas likęs pasaulis turėtų išlaikyti adekvatų pagarbos lygį, kalbėdami apie Šiaurės Korėją, nes jei ji ir stokoja švelniosios galios argumentų, kietoji galia (ir kietuoju kuru varomos raketos) tų argumentų turėtų pridėti.

Jei anksčiau tie argumentai turėjo leisti grįžti į dialogą su JAV („nustosime vystyti branduolinę programą, jei suteiksite paramos“), tai po pastarųjų įtarimų reveransais Rusijai ir „Hamas“ situacija pasudėtingėja. 

Žinoma, Šiaurės Korėjos valdžios logiką galima bandyti paaiškinti ir kitu kampu – kuo grėsmingesni jos žingsniai, galintys keisti esamą situaciją, tuo turėtų didėti poreikis užkardyti šiuos veiksmus.

Tad tie, kurie yra suinteresuoti situacijos deeskalavimu, turėtų imtis iniciatyvos ir grąžinti Šiaurės Korėją prie derybų stalo.

Akys tokiu atveju krypsta į JAV, kurios laiko daug galios svertų regione. Tačiau nepanašu, kad J. Bideno administracija imtųsi žingsnių vesti dialogą su Šiaurės Korėja, net ir turint omenyje JAV prezidento siekį laikyti atvirus komunikacijos kanalus.

Situacija gali kisti po rinkimų JAV, ypač tuo atveju, jei į postą grįžtų D. Trumpas – su Kim Jong-Unu jis buvo jau ne kartą susitikęs.

Tad klausimas lieka atviras – kuris iš scenarijų labiau atsipirks ilgalaikėje perspektyvoje: bandymas sulaikyti Šiaurės Korėją vakarų diplomatijos įrankiais ar galutinis šio fronto apleidimas?

Kad ir koks atsakymas būtų pateiktas, panašu, kad Šiaurės Korėja ir toliau bus girdima, matoma bei aptinkama pasaulyje artimiausiu metu įvairiomis formomis.

Dr. Arvydas Kumpis, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Azijos studijų centro vadovas

Dokt. Karolė Miuller, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Kultūrų studijų katedros lektorė

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder