Žemė ir Marsas priklauso vidinei Saulės sistemai, kurią sudaro keturios uolėtos planetos ir asteroidų juostos. Saulės sistemos formavimosi pradžioje Žemės grupės planetos patyrė stiprų bombardavimą, kai į vidinę Saulės sistemą atsitrenkė asteroidų srautas.
Šios uolienos tapo abiejų planetų plutos dalimi, tačiau Žemės atveju senoviniai meteoritai nusileido į planetos vidų. Tačiau Marse jie liko gulėti paviršiuje ir tebėra ten iki šiol.
Remdamiesi 31 Marso meteorito analize, tyrimo autoriai pabandė atsakyti į keletą svarbių klausimų. Pavyzdžiui, iš kur šios senovinės uolienos atsirado ir ar jose galėjo būti kokių nors organinių medžiagų, galėjusių prisidėti prie gyvybės atsiradimo.
Matuodami chromo izotopus mokslininkai nustatė, kad tai buvo anglingi chondritai - meteoritai iš išorinės Saulės sistemos dalies.
Tokių meteoritų Marso paviršiuje gausu, be to, ledas paprastai sudaro 10 proc. jų masės. Todėl mokslininkai daro prielaidą, kad meteoritai į Marsą atnešė tiek vandens, kad jis visą jo paviršių padengtų 307 metrų sluoksniu.
Be to, anglingi chondritai dažnai perneša ir organines molekules, tarp jų ir aminorūgštis. Būtent šie junginiai yra būtini DNR susidarymui.
"Tuo metu Marsą bombardavo ledo pripildyti asteroidai. Tai įvyko per pirmuosius 100 mln. planetos evoliucijos metų. Tuo metu Marsą bombardavo ledo pripildyti asteroidai.
Tai įvyko per pirmuosius 100 mln. planetos evoliucijos metų", - sako tyrimo autorius profesorius Martinas Bizzarro.
Idėjos esmė ta, kad tuo metu sąlygos Marse buvo daug geresnės nei Žemėje. Po asteroidų bombardavimo didžiausia katastrofa įvyko Žemėje.
"Žinome, kad tuo metu Žemė susidūrė su kita Marso dydžio planeta. Susidūrimas suformavo Žemės ir Mėnulio sistemą, tačiau taip pat būtų sunaikinęs galimą gyvybę planetoje", - pabrėžia Bizzarro.
Tokie rezultatai leidžia manyti, kad senovės Marse gyvybė turėjo daugiau galimybių nei Žemėje.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą