Tautų Sandrauga vėl iškėlė klausimą dėl kompensacijų už šimtmečius trukusią vergovę.
Tautų Sandrauga, 56 valstybių, vienaip ar kitaip susijusių su Didžiąja Britanija, asociacija, dar kartą iškėlė reparacijų klausimą, kuris Londonui yra labai skausmingas. Visi trys kandidatai į organizacijos generalinio sekretoriaus postą paragino Didžiąją Britaniją atlyginti žalą už tris šimtmečius trukusią kolonijinę vergovę, praneša „Kommersant“ leidinys savo apžvalgoje.
Kai kuriais skaičiavimais, teisinga reparacijų suma gali siekti 24 trilijonus JAV dolerių. Tačiau kol kas Keiro Starmerio vadovaujama Jungtinės Karalystės leiboristų vyriausybė nėra pasirengusi diskutuoti šia tema.
Visi trys kandidatai į Tautų Sandraugos generalinio sekretoriaus pareigas – Gambija, Gana ir Lesotas – pasisakė už kompensacijas nuo vergovės ir kolonizacijos nukentėjusioms šalims.
Pavyzdžiui, buvęs Lesoto prekybos ministras Joshua Setipa išreiškė norą dalyvauti diskusijose dėl vergovės žalos atlyginimo ir reikalauti teisingumo „kuo greičiau“. „Sandrauga gali pasinaudoti savo organizuojančia galia, kad palengvintų dialogą ir padarytų tai įmanomu“, – pridūrė Gambijos užsienio reikalų ministras Mamadououou Tangara.
Ganos užsienio reikalų ministrė Shirley Botchway buvo atsargiausia ir pažymėjo: „Finansinis žalos atlyginimas yra gerai, bet ar Sandrauga atliks tam tikrą vaidmenį, sprendžia vyriausybių vadovai, duodami nurodymus generaliniam sekretoriui.“
Ganos nuomone, reikalauti žalos atlyginimo iš Londono turi vyriausybės, o ne Sandraugos generalinis sekretorius, kurio vaidmuo visų pirma yra administracinis ir reprezentacinis.
Vis dėlto, nepaisant generalinio sekretoriaus pareigų ceremoninio pobūdžio, jo pareiškimai gali daryti rimtą spaudimą Didžiosios Britanijos valdžios institucijoms. Naujojo organizacijos vadovo rinkimai vyks spalio pabaigoje.
Tautų Sandraugai priklauso ne tik valstybės, kurios kada nors buvo priklausomos nuo Didžiosios Britanijos karūnos – tarp 56 organizacijos narių yra Mozambikas, Togas ir Gabonas, kurie nebuvo pavaldūs Londonui (bet buvo atitinkamai Portugalijos, Vokietijos ir Prancūzijos kolonijos).
Tačiau didžioji dauguma Afrikos Sandraugos narių buvo vienaip ar kitaip išnaudojamos Didžiosios Britanijos. Panašus likimas ištiko ir daugelį Karibų jūros regiono šalių.
2023 m. lapkritį aukščiausiojo lygio susitikime Ganoje dvi didžiausios Afrikos ir Karibų jūros regiono valstybių grupės – Afrikos Sąjunga ir CARICOM – nusprendė sudaryti aljansą, kad būtų daromas spaudimas buvusioms vergovinėms valstybėms sumokėti už „istorinius masinius nusikaltimus“.
Į „žalos atlyginimo aljansą“ buvo įtrauktos 55 Afrikos valstybės, taip pat 20 Karibų jūros regiono šalių.
Britanijos imperija aktyviai prekiavo vergais nuo 1662 iki 1807 m. Didžiosios Britanijos teritorijoje prekybos vergais draudimas įsigaliojo tik 1807 m., po beveik 20 metų trukusių parlamentinių diskusijų šiuo klausimu.
Tačiau tik 1833 m. toks įstatymas buvo priimtas visoje imperijoje. Per 200 vergų prekybos metų britų plantatoriai įsigijo apie 3,4 mln. vergų iš Vakarų Afrikos. Iš jų apie 500 000 mirė gabenant per Atlantą. Tik Portugalija „įsigijo“ daugiau vergų (daugiau kaip 6 mln.).
Vakarų Indijos universiteto (Jamaika) mokslininkai apskaičiavo, kad 2023 m. Jungtinė Karalystė už dalyvavimą transatlantinėje vergų prekyboje 14 Afrikos ir Karibų jūros regiono šalių turėtų sumokėti 24 trilijonų JAV dolerių kompensaciją.
Ši suma yra bent septynis kartus didesnė už metinį Jungtinės Karalystės BVP (3,4 trilijono JAV dolerių). Paskelbus ataskaitą, vedantysis JT Tarptautinio Teisingumo Teismo teisėjas PJ Pattersonas pareiškė, kad Didžioji Britanija nebegali ignoruoti raginimų atlyginti žalą, ir paragino šalį sumokėti kompensacijas.
Tačiau Didžiosios Britanijos valdžia į šiuos raginimus aktyviai nekreipė dėmesio. Ironiška, kad Karalystė išmokėjo dosnias kompensacijas britų vergų savininkams – tai įvyko po to, kai 1833 m. imperijos valdžia uždraudė vergiją.
Taigi Viljamo Gladstono (William Gladstone) – XIX a. antrosios pusės ministro pirmininko – tėvas už prarastą „nuosavybę“ vergų pavidalu Karibuose gavo 106,7 tūkst. svarų sterlingų – tai atitinka maždaug 83 mln. svarų sterlingų šiandien, skelbiama Sandraugos oficialaus leidinio interneto svetainėje.
Londonas „nukentėjusiems“ vergų savininkams išmokėjo 20 mln. svarų sterlingų – tuo metu ši suma sudarė 40% visos Britų imperijos valstybės biudžeto. Kaip išsiaiškino laikraštis „Bristol Post“, karalystė skolą grąžino tik 2015 m.
2024 m. balandį tuometinis Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Rišis Sunakas atsisakė atsiprašyti už karalystės vaidmenį prekiaujant žmonėmis. Jis taip pat atmetė bet kokias diskusijas apie skolos grąžinimą.
Dabartinis ministras pirmininkas Keiras Starmeris kol kas niekaip nekomentavo žalos atlyginimo temos. 2022 m. politikas pavadino vergiją „bjauria“ ir pabrėžė, kad „ji niekada neturėjo įvykti“, tačiau apie žalos atlyginimą aukoms jis neužsiminė.
Tais pačiais metais leiboristų lyderis kritikavo princą Williamą už tai, kad per kelionę po Karibų jūros šalis jis „nepakankamai pasmerkė“ Britanijos vergovinę praeitį.
Tuo tarpu dabartinis užsienio reikalų sekretorius Davidas Lammy (beje, pats yra vergų iš Gajanos palikuonis) aktyviai kalba apie Britanijos vergovinę praeitį. Štai 2022 m., būdamas šešėliniu užsienio reikalų ministru, D. Lammy paprašė Rišo Sunako vyriausybės suteikti malonę 70 vergų sukilimo Demeraroje (kolonijinis Gajanos pavadinimas) 1823 m. dalyvių.
Sukilime dalyvavo daugiau kaip 10 000 vergų. Britų valdžia sukilimą žiauriai numalšino, žuvo apie 500 vergų. Daugelis sukilimo dalyvių buvo nuteisti kalėjimo bausmėmis ir katorga, ir iki šiol nėra gavę amnestijos. Tačiau Davidas Lammy taip pat stengiasi apeiti žalos atlyginimo temą.
Kol kas Didžiosios Britanijos valdžia net nedrįsta atsiprašyti, pavyzdžiui, taip, kaip jau padarė Nyderlandų vadovybė. Karalius Karolis III 2018 m. (tuomet dar turėjęs princo statusą) sakė lankydamasis Ganoje: „Nors Britanija gali didžiuotis, kad vėliau vadovavo judėjimui, panaikinusiam šią gėdingą prekybą vergais, mums tenka bendra atsakomybė užtikrinti, kad niekad nebūtų pamirštas baisus vergovės siaubas.“ Tačiau monarchas atsiprašymo žodžių neištarė.
Panašiai ir 2023 m. lankydamasis Kenijoje (tai buvo pirmasis jo, kaip karaliaus, valstybinis vizitas į Sandraugos šalį) Karolis III išreiškė „didžiausią liūdesį ir giliausią apgailestavimą“ dėl „praeities klaidų“. Tačiau oficialiai neatsiprašė.
Šiaip ar taip, jei atsiprašymas yra įmanomas, nėra abejonių dėl žalos atlyginimo perspektyvos.
Net jei Starmerio leiboristų partijai kiltų noras tai padaryti (o tai mažai tikėtina), jo ministrų kabinetas dabar paprasčiausiai neturi biudžeto išteklių, kad galėtų ištaisyti padėtį.
Rugsėjo 10 d. ministras pirmininkas sakė, kad yra pasirengęs priimti nepopuliarius sprendimus, kad sutaupytų pinigų, pavyzdžiui, sumažinti milijonams pagyvenusių žmonių mokamą šildymo sąskaitų pašalpą.
Rašyti komentarą