Irano paradoksas: kaip viena moderniausių regiono valstybių tapo religiniu kalėjimu

Analitikas Michailas Krutichinas atskleidžia, kaip Islamo revoliucija pakeitė ne tik valstybės valdymą, bet ir patį Irano identitetą, bei kodėl dabartinis režimas yra kur kas trapesnis, nei bando parodyti.

Šacho era: tarp prabangos ir diktatūros

Daugelis dar prisimena Iraną kaip šalį, kurioje moterys dėvėjo mini sijonus, universitetai bendradarbiavo su Vakarų elitu, o Teheranas buvo vadinamas Artimųjų Rytų Paryžiumi. 

© Iraniečiai pliaže / threads.com nuotr.

Šachas Mohamedas Reza Pehlavis siekė paversti Iraną modernia industrine valstybe. Tačiau už blizgančio fasado slėpėsi milžiniška socialinė praraja ir brutali slaptoji policija.

Ironiška, bet būtent šacho pastangos modernizuoti visuomenę sukūrė terpę radikalizacijai – kaimo vietovių gyventojai ir religinis elitas jautėsi palikti nuošalyje, o tai tapo puikiu pagrindu 1979-ųjų sukilimui.

Religinė revoliucija: viltis, virtusi gniaužtais

1979-ųjų įvykiai buvo ne tik religinis maištas, bet ir bendras visuomenės protestas prieš šacho tironiją. Tačiau ajatola Chomeinis meistriškai perėmė valdžią, pašalindamas visus savo bendražygius – nuo komunistų iki liberalų. Iranas virto teokratija, kurioje aukščiausia valdžia priklauso Dievo vietininkams žemėje. 

Šis lūžis sustabdė šalies vystymąsi dešimtmečiams: intelektualinis elitas emigravo, o likusieji buvo priversti paklusti griežtoms elgesio ir aprangos normoms.

Ekonomika – režimo Achilo kulnas

Nors Iranas sėdi ant milžiniškų naftos ir dujų atsargų, šalis gyvena nuolatinio deficito ir infliacijos sąlygomis.

Problema nėra vien sankcijos. M. Krutichinas pabrėžia, kad didžiąją dalį šalies turto kontroliuoja Islamo revoliucijos gvardija (IRGC). 

Tai „valstybė valstybėje“, valdanti bankus, gamyklas ir logistikos tinklus. 

Lėšos, kurios turėtų būti skiriamos infrastruktūrai ar švietimui, keliauja „Hamas“, „Hezbollah“ ir kitų pro-iranietiškų grupuočių finansavimui. 

Režimui ideologinė ekspansija yra svarbesnė už piliečių gerovę.

Visuomenės skilimas: dvi paralelios realybės

Šiandieninis Iranas gyvena dvigubą gyvenimą. Gatvėse budi dorovės policija, tačiau už uždarų durų jaunuoliai klausosi vakarietiškos muzikos, vartoja draudžiamus produktus ir svajoja apie laisvę. 

Didžioji dalis jaunosios kartos nebetiki revoliucijos idealais. 

Religija tapo prievartos įrankiu, o ne dvasiniu ramsčiu, todėl mečetės Irane šiandien yra tuštesnės nei bet kada anksčiau. 

Režimas laikosi tik ant brutalaus jėgos aparato, tačiau bet koks didesnis sukrėtimas gali tapti lemtingas.

Izraelis ir branduolinė korta

Nuolatinė priešprieša su Izraeliu ir JAV yra pagrindinis režimo gyvybingumo šaltinis. 

„Išorės priešas“ leidžia Pateisinti represijas šalies viduje. Branduolinė programa Iranui yra ne tik ginklas, bet ir derybų objektas bei nacionalinio pasididžiavimo simbolis. 

Tačiau tiesioginis karinis konfliktas režimui būtų pragaištingas, todėl jie mieliau veikia per savo marionetes regione, stengdamiesi neišprovokuoti tiesioginio smūgio į Teheraną.

Iranas yra pavyzdys, kas nutinka, kai valstybė savo ateitį aukoja dėl praeities dogmų. Tai šalis, turinti milžinišką intelektualinį ir gamtinį potencialą, bet uždusinta savų valdovų. 

Dabartinė įtampa regione rodo, kad režimas yra pasiruošęs žaisti „viskas arba nieko“, tačiau jų didžiausias priešas nėra Izraelis ar JAV – tai jų pačių žmonės, kurie pavargo gyvėti praėjusio šimtmečio šešėlyje.

Šaltinis: Kirillas Nabutovas / Michailas Krutichinas: „Neskubėtas žvilgsnis į Iraną“