Iš ukrainiečių turime ko pasimokyti

Suorganizavo nuolatinį tiekimą į frontą

„Galbūt dar ne visi suprato, bet karas Ukrainoje parodė, kas gali laukti mūsų šalies. Kiekvienas ten pamuštas Rusijos armijos tankas neriedės Lietuvos žeme, o numuštas lėktuvas neskros dangaus virš Lietuvos.

Oficialiai Lietuvos valstybė negali dalyvauti kare, tad tas, kas, pasinaudojant tiesioginiais kontaktais, yra daroma dėl fronto, yra aukštai vertinama. Visada sakiau ir kartosiu - palaikome ne bėgančią, o kovojančią Ukrainą, kitu atveju teks kariauti patiems.

Mūsų šalis, skirtingai nuo Ukrainos, tik dabar įsisąmonina, kad visuomet reikia būti pasirengusiems, o kiekvienas pradelsimas bus apmokamas krauju.  Tikiuosi, esantys valdžioje tą pradeda suvokti. Jeigu ukrainiečiai neatsilaikys, tuomet agresija gali ateiti ir į Lietuvą.

Spėju, kad artimiausios dvi trys savaitės bus kritinės, tad bet koks delsimas iš mūsų pusės yra nusikalstamas.

Lankėmės Ukrainoje ne vieną kartą, bendravome su jos kariais ir žinome realią situaciją.

Mūsų žiniasklaidos nepasiekia informacija apie tikruosius ukrainiečių patiriamus nuostolius.

Šios žinios slepiamos dėl karinių tikslų.

Lietuvos oficiozai nenori pastebėti labiausiai motyvuotų kovojančių dalinių - Mariupolį ginančio „Azovo" pulko ir karščiausiose fronto vietose veikiančio „Pravyj Sektor". Įtakotukai juos ne kartą išvadino neonaciais, nors būtent į šiuos dalinius atėję vyrai ir moterys ruošėsi karui ir yra rimta parama reguliariai kariuomenei.

Džiugina paprastų žmonių nusiteikimas. Teko sutikti Lietuvoje dirbusių vilkikų vairuotojų, kurie už savo pinigus išvyko į frontą.

Savanorių grupėse kovoja verslininkai bei biurų darbuotojai, tačiau jiems dažnai trūksta ne tik karinio pasirengimo, bet ir tinkamo vadovavimo. Visgi, bet kuris, paėmęs ginklą, tampa paspirtimi kariams.

Juolab kad frontas jau pasiekė Kijevą ir tų pačių žmonių namus...

Mačiau įvairių pabėgėlių. Apie moteris ir vaikus nieko nesakysiu, bet iš Ukrainos šiuo metu traukiasi ir geresnio gyvenimo Vakaruose besitikintys veltėdžiai, ir savo pinigus skubantys išvežti turtuoliai. Keistai atrodo pastarųjų prabangūs džipai, apkabinėti užrašais - „atsargiai, vaikai".

Laimei, tokių nėra daug, nes absoliuti dauguma ukrainiečių tiki savo šalies pergale.

Vakarų Ukrainoje, kurios karas nepasiekė tiesiogiai ir, tikiuosi, nepasieks, gyvenimas teka beveik įprasta vaga, bet jaučiama šiokia tokia įtampa.

Užklausus karinių vadų, kiek turime laiko jiems padėti Kijeve, jie atsakė, kad iki gresiančio miesto apsupimo yra maždaug dvi savaitės. Kijevo gatvės ištuštėjusios, tačiau miestas gyvas - maisto ir būtiniausių prekių parduotuvės dirba, bankai veikia, funkcionuoja atsiskaitymas kortelėmis, veikia interneto ryšys.

Elektra taip pat tiekiama. Tiesa, Kijeve tas vyksta su trukdžiais.

Visgi svarbiausia, kad, nepaisant sudėtingos situacijos, ukrainiečiai nepraranda humoro jausmo, optimizmo ir geros nuotaikos.

Sakau, kaip yra, tačiau neneigiu, kad problemų taip pat užtenka. Miestuose galioja komendanto valanda, kemšasi logistikos grandinės. Pagrindinė arterija yra vis dar funkcionuojantys geležinkeliai, nes dauguma kelių yra apšaudomi diversantų.

Ukrainos kariai, netekę savo automobilių, greitai perprato, kad saugiausia krovinius vežti ne kariškais, o civilių automobiliais.

Šiandien ukrainiečiams nuolat reikia bet kokio važiuojančio automobilinio transporto.

Būtent todėl mes iš Lietuvos dažniausiai važiuojame keliais automobiliais, juos paliekame ir grįžtame vienu.

Tikiuosi, kad Lietuvos policija, gavusi savininkų pareiškimus, kad automobiliai buvo sunaikinti rusų okupantų, sugebės operatyviai pabaigti šiuos tyrimus ir nustatyti kaltininkus.

Sudėtinga šalyje su degalais. Vakarų kapitalo degalinių tinklai, siūlę klientams skanius dešrainius, nustojo veikti ir šalyje dirba tik vietos kapitalo operatoriai. Gauti benzino - sudėtinga, parduodami kiekiai yra ribojami.

Autotransporto ūkį valdo dyzelinas, kurį naudoja ir karinis transportas. Dėkojame pigesnį dyzeliną perkantiems ir su Ukrainos kovotojais juo pasidalinantiems Lietuvos ūkininkams.

Fronte trūksta duonos, nes nebedirba dalis kepyklų, o namuose kepti ne visi moka. Kariams pasirengusiems padėti savanoriams trūksta ekipuotės, visada praverčia asmeninės higienos priemonės, radijo ryšio priemonės, telefonai.

Kovojantiems tikrai nereikia nei „pampersų", nei vaikiškų drabužių.

Jiems reikia konservų, akumuliatorių, žibintuvėlių, elementų, kariškų arba medžioklei skirtų batų, medžiotojų drabužių, higienos priemonių, nešiojamų viryklių su dujų balionėliais.

Paramą galima supirkti ir atgabenti mums į Užupį, Krivių g. 2. Negalintys pirkti ar atvežti, gali paremti pinigais.

Esmė - operatyviai nugabenti tikslinę, panaudojamą paramą tiems, kuriems ji yra gyvybiškai būtina, o ne apkrauti sandėlius nereikalingais daiktais ar formuoti spūstis keliuose."