Istorinį žingsnį žengia ir Latvija – šalina pirmąją užtvanką

Po šios vasaros Alūksnės upė Latvijoje taps kitokia – mūsų kaimynai baigs Bėjos užtvankos šalinimo ir upės vagos sutvarkymo darbus. 

Kitaip tariant, pirmasis užtvankos šalinimo projektas Latvijoje padovanos žuvims atostogas.

Mintis, kad Latvijos upes reikia atverti migruojančioms žuvims, kilo Magdai Jentgenai – Pasaulio gamtos fondo (World Wide Fund for Nature – WWF) Baltijos jūros ir gėlo vandens programos vadovei.

Aplinkosaugininkė jau žinojo apie JAV ir Europoje vykstančius projektus, kurių metu buvo pašalintos didelę žalą upėms darančios užtvankos bei atkurtos natūralios vagos.

Užsienio pavyzdžiai rodė, kad atkūrus upės vientisumą, ima atsigauti ekosistema ir buveinės, be to, atgimusi upė tampa turistų ir poilsiautojų traukos objektu – pokyčiai atneša naudos vietos ekonomikai.

Pasak M. Jentgenos, atkurti upių vientisumą WWF organizacija siekia jau ne vieną dešimtmetį ir nuolat akcentuoja gamtai užtvankų daromą žalą. Juolab, kad didelė dalis užtvankų yra apleistos ir tarsi pamirštos, jos griūva ir kelia pavojų.

Šios tarptautinės nevyriausybinės organizacijos pastangomis buvo pasiekta, kad Europoje būtų priimti įstatymai, draudžiantys statyti užtvankas ant daugiau negu 200 upių, kurios yra ypač svarbios migruojančioms žuvims.

Įkvėpė Suomijos pavyzdys

Apie užtvankų problemos sprendimą Latvijoje M. Jentgena ėmė mąstyti po vieno WWF renginio 2018 metais, per kurį išgirdo Suomijos sėkmės istorijas, susijusias su užtvankų šalinimu.

Ji ėmė domėtis finansavimo galimybėmis, Latvijoje esančių užtvankų būkle, teisine aplinka. Užsimezgė diskusijos su mokslininkais ir potencialiais projektų partneriais. 

Būtent vienas iš mokslinių partnerių pasiūlė demontuoti Bėjos užtvanką 24 km ilgio Alūksnės upėje.

Daugybė kriterijų rodė, kad Bėjos užtvanka yra tarsi žemai kabantis vaisius – itin tinkama tapti pirmuoju Latvijoje pašalintu hidrotechnikos statiniu.

Užtvanka neturėjo savininko, stovėjo be jokios ekonominės paskirties ir naudos, buvo sena ir palyginti nedidelė, nors ir rimta kliūtis migruojančioms žuvims, pavyzdžiui, margiesiems upėtakiams, kiršliams, upinėms nėgėms, ir kitiems organizmams.

Taip pat mokslininkai bendradarbiavo su vietos savivaldybe ir turėjo senesnių duomenų apie Alūksnės vandens kokybę ir žuvų rūšis, tad galėjo modeliuoti scenarijus, kaip viskas pasikeistų, jeigu užtvankos neliktų. Įvertinus visas aplinkybes, Bėjos užtvanka pasirodė tinkama kandidatė, nuo kurios prasidės Latvijos upių išlaisvinimas.

Be to, kaip tik tuo metu startavo „Open Rivers“ programos fondas – M. Jentgena su kolegomis pateikė paraišką gauti finansinę paramą Bėjos užtvankos šalinimui.

Pajuto biurokratijos naštą

Pašnekovė dalijasi, kad šios užtvankos demontavimo projektą įsivaizdavo kaip kertinį akmenį, nuo kurio prasidės domino efektas ir permainos Latvijoje, kur yra apie 1300 registruotų užtvankų, nors tikslus statinių skaičius nėra žinomas.

Palyginti, Lietuvoje suskaičiuota 1371 užtvanka.

Tačiau eiti nepramintu taku lengva nebuvo. Naujoji WWF programos vadovės iniciatyva Latvijoje kūrė precedentą, tad kilo gausybė teisinių galvosūkių ir kliūčių. Aktyvistai pajuto, kad biurokratija yra daug gilesnė ir klampesnė negu užtvenktos Alūksnės dugne susikaupęs dumblas.

Reikėjo gauti daugybę leidimų, o vietos valdžia ir kitos institucijos nežinojo, ką daryti, nes neturėjo tokios praktikos.

Pavyzdžiui, niekas negalėjo atsakyti į klausimą, ar užtvankos šalinimas yra priskirtinas prie statybos darbų ir jam taikomas atitinkamas reglamentavimas.

„Užtvankų šalinimas vis dar nėra apibrėžtas ir įtrauktas į teisės aktus. Tad susiduriame su įvairiomis interpretacijomis, o tai trukdo susikalbėti ir susitarti. Neaišku, kokių leidimų ir sutikimų reikia. Neaišku, ar suprojektuoti pakeitimai „reikšmingi“ ar ne ir t. t.

Visa tai labai apsunkina procesą ir pavėlina darbus.

Todėl labai svarbu, kad Vyriausybė išreikštų aiškią poziciją dėl užtvankų šalinimo ir jos laikytųsi – būtų visuotinai susitarta nuo upių atkūrimo procesų nuimti biurokratinę naštą“, – teigia M. Jentgena, pabrėždama, kad iš teisinės pusės projektui kilo kur kas daugiau kliūčių negu ji tikėjosi.

Šviesios perspektyvos – ir Latvijoje, ir visoje Europoje

Taip pat pašnekovė priduria, kad daug vietos žmonių tiesiog netikėjo, jog užtvanką pavyks pašalinti. Tačiau dabar, darbams judant į pabaigą, išaugo tikėjimas ir pasitikėjimas, kad pirmas tokio pobūdžio projektas finišuos sėkmingai.

Atsirado daugiau piliečių, kurie garsiai kalba apie užtvankų žalą ir būtinybę pašalinti žmogaus sukonstruotas kliūtis, kurios yra tarsi trombai gamtos organizmo arterijose.

Todėl M. Jentgena tiki, kad užtvankų šalinimo judėjimas Latvijoje turi šviesių perspektyvų, o Bėja bus puiki vieta ir pavyzdys, kurį galima rodyti skeptikams ir išdėstyti projekto rezultatus, kaip užtvankos pašalinimas duoda didžiulę naudą upės ekosistemai ir nykstančioms žuvų rūšims.

Gamtosaugininkė užtikrina, kad „Pasaulio gamtos fondas“ Latvijoje ir toliau dirbs užtvankų šalinimo srityje, nes turi ambicingų planų.

Šiuo metu M. Jentgena su bendraminčių komanda ieško kitų užtvankų, kurios ekosistemoms daro didžiausią žalą, taip pat – finansavimo šaltinių ir būdų į projektus įtraukti vietos bendruomenes, savivaldą ir visuomenę.

Tarptautinis užtvankų šalinimo judėjimas „Dam Removal Europe“ suskaičiavo, kad pernai Europoje buvo pašalintos mažiausiai 325 užtvankos.

Daugiausia statinių demontuota Ispanijoje – 133, Švedijoje – 69, Prancūzijoje – 45. Į garbingą sąrašą pateko ir Lietuva, įgyvendinusi „Žuvų migracijos kliūčių pašalinimas ties Salantų miesto užtvanka ir vandens telkinio būklės gerinimas, siekiant atkurti Salanto upės vagą“ projektą.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder