- Čekija, Slovakija, Lenkija ir Vengrija yra Europos Sąjungos narės, tačiau kai kuriais klausimais veikia savarankiškai. Briuselis negali jų paveikti?
- Gali ir paveikia. Per pinigus, kuriuos arba skiria, arba ne. Tarkime, neseniai Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas pradėjo šmeižikišką kampaniją prieš Europos Komisijos vadovę Ursulą fon der Lejen (Ursula von der Leyen), tačiau kai tik Vengrija gavo milijardą, visos kampanijos baigėsi.
Visi, kaip ir Slovakijos atveju, per kurios pasienio miestelius iki rinkimų į ES plūdo nelegalai, o rinkimus laimėjus Robertui Fico tai baigėsi, puikiai viską supranta, tačiau žaidžia savo žaidimus. Taip pat pinigai prisimenami, kai reikia užsitikrinti, kad visi prabalsuotų „teisingai".
Kita vertus, katino dienos Vyšegrado grupei baigiasi, nes Briuselis ir visa ES pereina prie naujos sprendimų, susijusių su bloko užsienio politika ir saugumo klausimais, priėmimo sistemos. Netrukus sprendimai daugelyje strateginių sričių bus priimami daugumos balsais, todėl mažųjų valstybių kaprizai ar jų ambicijos nebebus svarbios.
ES įjungė „aukštesnę pavarą" ir juda federalizacijos keliu. Ji nebijo jokių rinkimų Olandijoje ar kitoje atskiroje valstybėje. Taip pat naivu būtų tikėtis, kad ES ims byrėti, nes ji dar nepasiekė savo raidos zenito. Šios sąjungos saulėlydis dar labai tolimoje perspektyvoje.
Tam pasitarnavo ir Didžiosios Britanijos pasitraukimas. Borisas Džonsonas (Boris Johnson), sukčius, kokio politika dar nėra mačiusi, tuomet teigė, kad traukiasi iš Sąjungos norėdamas apsaugoti šalį nuo migrantų, o šiandien britai nebesusitvarko su migrantų antplūdžiu. Europos valstybės aiškiai mato, kad jeigu bandys migracijos klausimą spręsti atskirai, sulauks britų likimo. Tai irgi turėjo įtakos elito sprendimui pasirinkti kitokią, federalizacijos, strategiją. Kai ji bus realizuota, nei vengrai, nei lenkai svarbesnio vaidmens ES sprendimų priėmime nebevaidins.
Tą supranta ir minėtų valstybių politinis elitas, todėl skuba pasinaudoti paskutinėmis galimybėmis išsimušti daugiau dividendų. Strategine prasme tai naudos neduos niekam, bet nervų pagadins ir mums. Be to, tokie Rytų Europos valstybių vadovų žaidimai sudaro sąlygas mūsų valdantiesiems elgtis taip, kaip jie pastaruoju metu ir elgiasi, o tas nėra gerai.
- Vengrijos ministras pirmininkas V.Orbanas niekada neslėpė savo nemeilės Kijevui ir meilės Maskvai. Šalies prezidentė Katalina Novak laikosi priešingos pozicijos. Kaip jiems seksis sutarti?
- V.Orbanas pasižymi meile sau ir pinigams, todėl realizuojant šias „meiles" būdų nesirenka. Sakyčiau jis - niekam atjautos nejaučiantis sociopatas, kurio pagrindinis tikslas - maksimaliai ilgai išlikti valdžioje. Taip pat V.Orbaną būtų galima vertinti kaip vieną geriausių rusų oligarchų investicijų per pastaruosius 20 metų, kuris ir šiandien, mainais į pigius energetinius išteklius, puikiai tarnauja Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui.
Nepaisant to, V.Orbanas, kai reikia, supranta, kad vėjas gali pūsti ir iš Briuselio pusės. Be to, Vengrijoje yra demokratija ir vyksta tokie procesai, kaip rinkimai, kuomet tauta turi galimybę pasakyti ką galvoja apie vieną ar kitą veikėją, todėl, spėčiau, vengrų premjeras miega nelabai ramiai.
O kalbant apie jo ir prezidentės santykius, visus juos nesunkiai gali suvienyti pinigai. Mes su Vengrija, kai kuriais momentais, esame panašūs. Tarkime, ir ten, ir čia visuomenė kaip subjektas yra neįgalus ir nedalyvauja valdžios kontrolės mechanizmuose. Žmonės nurodytu laiku tik susirenka prie urnų, atiduoda savo balsus ir viskas tuo baigiasi.
Esant tokioms sąlygoms valdžios uzurpacija yra neišvengiamas dalykas. Tironas, kaip vengrų atveju, gali būti vienas arba, kaip pas mus, gali susiformuoti kolektyvinė nomenklatūros tironija su skirtingais veidais, bet esmės tai nekeičia. Nomenklatūra kontroliuoja viską - saugumą, finansus ir t.t. O tai lemia tiek korupciją, tiek augančią socialinę atskirtį, tiek kitas blogybes. Tiesiog kadangi Vengrija yra didesnė, skiriasi šių blogybių dydis, bet ne esmė.
- Žiūrint arčiau, lenkai vienašališkai pratęsė ukrainietiškų grūdų importo draudimą, o dabar blokuoja kelius transportui iš Ukrainos.
- Tai - išimtinai ekonominiai dalykai. Su grūdais ir kitais ekonominiais momentais susiję klausimai buvo ir bus, kadangi kalbama apie šalių išteklius ir jų biudžetus.
Tuo pat metu visi principiniai strateginiai klausimai seniai išspręsti. Lenkų pastangomis praeities šmėklos saugiai „uždarytos spintose" ir ilgai iš jų neišlys. Lenkai supranta, kad visai nesvarbu, kas pas juos bus valdžioje, bet vienintelis būdas pasipriešinti didžiosioms ES šalims - Vokietijai bei Prancūzijai, sumažinti jų apetitus, yra aljansas su ukrainiečiais.
Varšuva padarys viską, kad taptų galios centru, tačiau variantų nėra daug - Baltijos šalys arba Ukraina. Tiksliau, mes labiau galime suvaidinti geopolitinį ir dekoratyvinį vaidmenį, o realų potencialą turi tik ukrainiečiai.
Taip pat, vertinant dabartinius lenkų-ukrainiečių santykius, siūlyčiau per daug neskubėti su išvadomis, nes viešojoje erdvėje sklinda daug dezinformacijos.
- Kaip reikėtų vertinti bendrą situaciją Rytų Europoje?
- Mūsų neišvengiamai laukia didžiulis sukrėtimas. Tai sugalvojau ne aš, o senelis Georgas Vilhelmas Frydrichas Hegelis. Rusija, mūsų „nuostabioji kaimynė", nesvarbu kaip klostysis situacija kare ar santykiai su Vakarais, pasmerkta žlugti. Ji subyrės iš vidaus, nes šalies valdžia, tiek vertinant per politinę prizmę, tiek per moralinę, yra degradavusi. Kažką panašaus buvo galima stebėti gęstant Habsburgų imperijos saulei.
Prognozuočiau, kad joje vėl kils pilietinis karas, ir gal net su branduolinio ginklo panaudojimu. Rytiniai šalies regionai ir Kaukazas ginkluojasi, Kaliningradas laukia „savos progos", Kinija atvirai spausdina žemėlapius, kuriuose nemažos rusiškos teritorijos pateikiamos kaip kiniškos. Manau, siaubingus išgyvenimus kaimyninėje valstybėje išvysime per artimiausius dešimt metų, nors pirmieji procesai jau prasidėjo.
Jie įsuks ir Baltarusiją, kuri irgi taps karo lauku. Kiek tai užkabins Lietuvą, apspręs tai, kiek iki to laiko spėsime pasirengti ir pasirūpinti kai kuriais esminiais dalykais.
- Kas nulėmė šiandienos įvykius?
- Istorija. Vykstantys procesai yra natūralūs. Buvo momentas, kai istorija buvo pristojusi, bet atėjus 2014-iems ar 2023-iems ji vėl „įsijungė". Čia kaip džinas, kurį paleidus iš butelio, atgal jo nebesukiši. Kai istorija ima veikti, žmogui belieka užsipirkti spragėsių ir stebėti, kuria linkme viskas pakryps. Mes matome įsisiūbuojančią audrą.
- Užsiminėte, kad Lietuvos situaciją apspręs pasirengimas. Ką turėjote omenyje?
- Pasiruošimą galimai okupacijai arba tapimu karo placdarmu, kokiu tapo Donbasas. Vienintelis būdas išvengti didelių praradimų yra dislokuoti mūsų šalyje kaip galima didesnį sąjungininkų pajėgų kiekį. Jeigu iki audrai pasiekus apogėjų turėsime pakankamas karinės technikos ir priešlėktuvinės-priešraketinės gynybos apimtis, galėsime būti antruoju Vakarų Berlynu. Jeigu ne, mūsų lauks niūrūs laikai.
Tam reikia rimtai ruoštis, o dabartinės valdžios statomos tvoros ir kitokios užkardos yra pinigų grobstymo būdas, sukuriantis klaidinantį saugumo jausmą. Žydai nuo palestiniečių atsitvėrė tvoromis ir jautėsi saugūs, bet tvora jiems padarė meškos paslaugą.
Deja, politikai suinteresuoti būtent tokiais projektais, nes tvoras ar griovius su krokodilais žmonės mato, o politinių ar integracinių procesų gali ir nepastebėti. Rinkėjai, tiek Lietuvoje, tiek ir kitose šalyse, jų gali net ir nesuprasti, todėl politikai piktnaudžiauja savo padėtimi ir imituoja darbą tverdami tvoras.
Norint pasirūpinti Lietuvos saugumu, šiandien mums jau reikia kietosios galios. Ne todėl, kad šalis neturėtų pinigų, o todėl, kad jie nuolat išvagiami. Sisteminė korupcija tiek pažengusi, kad milijonai nuleidžiami į unitazą, o ginkluotei išleidžiama tris kartus daugiau, negu kainuotų sąjungininkų dislokacija.
Apibendrinant situaciją, permainos tikrai ateis, tik kaip mes jas sutiksime - kaip objektai ar kaip subjektas? Man norėtųsi būti subjektu, tačiau tam reikia galingos užuovėjos. Juolab kad iškelti Lietuvos prie Australijos mes negalime. Kita vertus, ten lauktų Kinija, todėl niekas iš esmės nepasikeistų.
Tai reiškia, kad reikia pradėti savimi rūpintis. Ir pirmiausia patiems sau pripažinti, kad negalime užtikrinti savo saugumo, kaip kokia Šveicarija. Negalime tapti neįveikiama pilimi, neinvestavome į savo kariuomenę, todėl dabar privalome padaryti viską, kad sąjungininkai ne tik nuo mūsų nenusigręžtų, bet ir pasidalintų savo pajėgumais.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą