Kaip Henris Fordas norėjo pastatyti Ameriką džiunglėse ir kodėl jo svajonė žlugo

1920-aisiais Brazilijos kaučiuko medžiai patraukė automobilių magnato Henrio Fordo dėmesį. 

Jam kilo mintis Amazonėje įsigyti didžiulį sklypą ir ten pastatyti miestą, kuriame būtų gaminamas jo automobilių padangoms reikalingas kaučiukas, kad nereikėtų mokėti beprotiškų pinigų už kaučiuką iš Azijos.

Taip tropiniuose džiunglėse Brazilijos Para valstijoje gimė Fordlandija. 

Šis miestas turėjo tapti amerikietiškojo idealo įkūnijimu Amazonėje – su dideliais pastatais, ligonine, pramogų centru. 

Jis taip pat turėjo užtikrinti darbo vietas ir palaikyti padangų gamybą Ford automobiliams.

Fordlandija užėmė teritoriją, beveik dvigubai didesnę už Delavero valstiją, ir buvo įsikūrusi palei Tapajos upę – vieną iš pagrindinių Amazonės intakų. 

Miestas buvo pastatytas ant aukštumos, todėl išvengta potvynių lietaus sezonu, tačiau tai taip pat reiškė, kad sausuoju sezonu statybinių medžiagų laivai vos galėjo ten patekti.

Tūkstančiai darbininkų rankomis išvalė milijonus akrų žemės, kur turėjo augti lygūs kaučiuko medžių eilės.

Tačiau, kaip pažymėjo „The Intercept Brasil“ prezidentas ir įkūrėjas Andrew Fishman, iki tol niekas nebuvo bandęs daryti nieko panašaus – ir tam buvo svari priežastis. 

Fordo plane buvo visiškai ignoruojamos žinios, kurias tuo metu turėjo vietos gyventojai: monokultūros Amazonėje neišgyvena.

„Fordas, įsitikinęs savo amerikietiškos ryžtingumo, vertybių ir technologijų pranašumu, manė, kad vykdo Dievo darbą – pavergia džiungles ir atneša civilizaciją bei ekonominę pažangą tiems, kuriuos jis laikė atsilikusiais miško gyventojais. 

Tačiau tokių kaučiuko plantacijų nebuvimas Amazonėje nebuvo nežinojimo pasekmė. Priešingai: vietiniai žinojo, kad kenkėjai ir ligos greitai plinta tarp per tankiai pasodintų medžių“, – rašo Fishman.

Be biologinės įvairovės, kuri galėjo apsaugoti kaučiukmedžius, plantacija patyrė visišką žlugimą – ją ištiko puvinys ir vikšrų invazija. 

Tuo tarpu darbininkai turėjo kovoti su ligomis, nepakankama mityba, sunkiomis darbo sąlygomis ir gyvačių bei šikšnosparnių įkandimais.

Be to, valant žemę kilo vienas didžiausių dirbtinių gaisrų, kokių kada nors matė Amazonė. 

Tai buvo dar vienas smūgis aplinkai, kurį sukėlė nesėkmingas Fordo bandymas perkelti Ameriką į atogrąžų miškus.

Galų gale Fordas nė karto neaplankė miesto, kuris buvo pavadintas jo vardu, ir visas eksperimentas buvo pripažintas nesėkmingu. Tuo tarpu nuostoliai šiandien siektų maždaug 350 milijonų dolerių.

Miškas pradėjo atgauti savo teritoriją netrukus po projekto nutraukimo, bet Fordlandija neišnyko visiškai.

Pirmąjį dešimtmetį po to miestelyje gyveno mažiau nei 100 žmonių, o dabar jo gyventojų skaičius siekia apie 2–3 tūkstančius.

Tuo tarpu vietos gyvenimo fone vis dar matomos apleistos Fordo svajonės griuvėsiai – trapus priminimas, kad Amazonės jėga slypi jos biologinėje įvairovėje.