Kaip, prisidengiant neapykantos kalba, kuriama cenzūra?

Šiandien radikalios kairės veikėjų reikalavimai drausti „neapykantos kalbą" kyla iš teiginių, kad nesiimant veiksmų tariama neapykantos kalba gali virsti agresyviais veiksmais ar net judėjimais.

Kairuoliškos idėjos Vakarų Europoje po Antrojo pasaulinio karo paplito tiek visuomeniniame, tiek akademiniame gyvenime.

Pirmajame tai pasireiškė per politikus, pritariančius masinei migracijai iš postkolonijinių valstybių, įsigalėjusiai cenzūrai kalbėti apie tautines vertybes ir kultūras, mat šios gali leisti „ekstremistams" užimti įvairias galios struktūrų pozicijas (to pavyzdys - Enocho Pauelo pašalinimas iš šešėlinio kabineto po garsiosios antiimigracinės „kraujo upių" kalbos 1961 m.).

Pokariu būtent SSRS įvedė neapykantos kalbos apibrėžimą tarptautinėje teisėje (tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas, 1966), kuomet Vakarų šalys tam prieštaravo. Jau tada JAV prezidento Franklino Ruzvelto žmona Eleonora Ruzvelt teigė, kad neapykantos kalba yra itin pavojinga, ir baiminosi, kad konvencijos nuostata dėl neapykantos kalbos paskatins vyriausybes bausti už visą kritiką, prisidengiant apsauga nuo religinio ar tautinio priešiškumo.

Tačiau būtent neapykantos kalbos sampratos įvedimas per politkorektiškumą kuria teroro atmosferą visuomenėje bei tikrąją (ir pagrįstą) neapykantą: dėl ko gerai jaustis turėtų žmonės, kurie yra cenzūruojami bei engiami šio kairuoliško status quo?

Teroro bei baimės atmosfera nėra kokia nors distopija: 2020 m. nacionalinė apklausa JAV parodė, kad savicenzūra Jungtinėse Valstijose auga.

Beveik du trečdaliai (62 proc.) amerikiečių sakė, kad politinis klimatas JAV trukdo jiems atvirai kalbėti apie savo politines pažiūras, nes kas nors jas gali priimti kaip įžeidimą arba jie gali būti nubausti už tariamą neapykantą.

Palyginus su 2017 m. tokia pat nacionaline apklausa, matome, kad per trejus metus bijančių deklaruoti savo politinius įsitikinimus tik daugėjo.

Tuo metu socialinėse medijose neapykanta bei netolerancija konservatyviems asmenims demonstruojama akivaizdžiai. Skaičiai kalba patys už save. 2020 m. JAV atlikta apklausa parodė, jog net 90 proc. respublikonų mano, kad socialiniai tinklai cenzūruoja jų politines pažiūras.

Tuo metu interneto svetainės „PJ Media" redaktorės Paulos Bolyard atlikta „Google" paieškos analizė, ieškant informacijos apie JAV prezidentą Donaldą Trampą, atskleidė, jog 96 proc. „Google" rezultatų pirmenybę teikė „kairiųjų pažiūrų anti-Trampo žiniasklaidos priemonėms".

Apkaltinus D.Trampą neapykantos kalba bei riaušių kurstymu, jo socialinių tinklų paskyros tiek „Facebook", tiek „Twitter" buvo ištrintos.

Turint omenyje minėtų gigantų ryšius su Demokratų partija, galime daryti išvadą, jog neapykantos sampratos išplėtimas yra įrankis nutildyti oponentus.

Neapykantos kupina kalba kaip tokia gali egzistuoti bei skleisti ekstremizmą. Tačiau neapykantos kalbos įstatymų atsiradimai, kurie remiasi H.Markuso bei kitų kritinės teorijos autorių teiginiais, akivaizdžiai nekuria atviro bei sąžiningo dialogo tarp visų visuomenės grupių.

Vietoj to ji renkasi lengviausią kelią - cenzūruoti viską, kas (bent kiek) oponuoja galią turinčiųjų ideologijai. Išties žvelgiant į šių dienų situaciją, JAV bei Europoje matome, jog neapykantos kalba aiškiausiai sklinda iš radikalių kairiųjų judėjimų.

Akivaizdžiausi pavyzdžiai yra per JAV nusiritę ANTIFA bei „Black Lives Matter" judėjimai.

Abu judėjimai, ciniškai pasinaudodami Džordžo Floido mirtimi, kėlė riaušes bei savo lozungais aiškiai uždominavo kairiąsias medijas (policijos finansavimo sumažinimas, rasizmas tarp policijos institucijų, rasinė lygybė ir kita).

Tai rodo, kad neapykantos kalba nėra griežtai apibrėžta ir ideologiškai interpretuojama bet kokia saviraiška gali tapti neapykantos kalba.

Toks dažnai per platus neapykantos kalbos supratimas kelia riziką žodžio laisvei, ironijai ir sąžiningam dialogui, nes tam tikromis aplinkybėmis viskas gali būti interpretuojama kaip neapykantos kalba.

Tas ir vyksta Vakarų, o po truputį ir Lietuvos visuomenėje. Kai visa konservatyvios visuomenės dalies kalba laikoma neapykantos kalba, atsiranda aiški cenzūra.