Kas ir kodėl Europoje palaikė Izraelį, o kas palestiniečius?

Tokioje situacijoje iškyla paradoksas: antisemitizmas Rytų Europoje yra gajesnis nei Vakaruose, tačiau paramos arba kritikos Izraeliui atžvilgiu viskas yra atvirkščiai. Kokios istorinės patirtys, visuomeniniai procesai ir politinės ideologijos lemia vienokį ar kitokį europiečių pasirinkimą, Alfa.lt aptarė su Holokaustą tyrinėjančiu istoriku Aleksandru Fridmanu.

– Kritika Izraeliui neretai paženklinama tiesiog kaip antisemitizmas. Ar jūs pritariate tokiai nuomonei?

– Jei atvirai išsakomas pritarimas „Hamas“ nusikaltimams spalio 7 d. arba jei po to sekę Izraelio veiksmai prilyginami nacių nusikaltimams ir net Holokaustui, tai antisemitizmas.

Jei žmonės kalba apie tai, kad palestiniečiai turi turėti savo valstybę arba nerimauja dėl civilių palestiniečių aukų, tai nėra antisemitizmas, o tiesiog propalestinietiška pozicija. Turiu pastebėti, kad antroji minėta pozicija neretai yra naudojama, kad paslėptų pirmąją. Žmonės neretai sako, kad nepalaiko „Hamas“, nes kaipgi galima palaikyti tokius nusikaltimus, tačiau kalba dažniausiai skamba taip: „aš nepalaikau „Hamas“, BET…“ ir toliau eina nesibaigiantys kaltinimai Izraeliui ir greitai nusiritama iki elementaraus antisemitizmo.

Beje, kaip tik taip kalba Vladimiras Putinas, pradedantis kalbas nuo išgyvenimų dėl palestiniečių aukų Gazoje ir čia pat pereinantis prieš lozungų apie genocidą, Gazos blokados palyginimų su Leningrado blokada ir taip toliau.

Daugelis rytų europiečių, matydami, kad Izraelis ginasi nuo musulmonų, užima maždaug tokią poziciją: „tegu žydai mums ir nelabai patinka, bet mes juos pažįstame, jie mums artimesni ir suprantamesni“.

– Anot seno stereotipo, Rytų Europa yra antisemitiška, o Vakarų – ne. Kodėl tuomet daugiau kaltinimų Izraeliui liejasi iš Vakarų, o Rytuose daugiausia girdime palaikymą?

– Rytų ir Vakarų Europoje šiandien susiduriame su iš esmės skirtingomis antisemitizmo formomis. Antisemitizmas Rytų Europoje yra klasikinio pobūdžio – paremtas religiniais įsitikinimais arba socialiniu ir politiniu susipriešinimu, kai tikima, kad žydai valdo visus pasaulio turtus ir iš užkulisių kontroliuoja vyriausybes. Holokausto neigimas arba sumenkinimas.

Visų šių pažiūrų visumą galima vadinti tradicine ir šiandien ji beveik nepasireiškia radikaliomis formomis. Pavyzdžiui, kraštutinių dešiniųjų grupuotės vis išpaišo kokią sinagogą arba žydų kapines antisemitiniais grafičiais, bet nesiima tiesioginio smurto.

Taigi, nepaisant klasikinio, kartais buitiniu vadinamo antisemitizmo, Rytų Europai visai nebūdingas prieš Izraelio valstybę nukreiptas antisemitizmas. Viena iš priežasčių – neigiamas rytų europiečių nusistatymas prieš imigrantus iš Vidurio Rytų arba islamiškų šalių apskritai. Šiame Europos regione ir nėra didesnių musulmoniškų bendruomenių.

Tokioje situacijoje matome, kad daugelis rytų europiečių, matydami, kad Izraelis ginasi nuo musulmonų, užima maždaug tokią poziciją: „tegu žydai mums ir nelabai patinka, bet mes juos pažįstame, jie mums artimesni ir suprantamesni“. Taigi, jie pasirenka stoti į Izraelio pusę.

Dar vienas labai svarbus veiksnys – istorinės patirtys. Daugybė rytų europiečių nesunkiai tapatinasi su Izraeliu, nes iš savo istorinės patirties žino, ką reiškia kovoti dėl išlikimo prieš daug didesnį, gausesnį priešą.

O Vakarų Europoje yra didelės imigrantų iš Vidurio Rytų arba Šiaurės Afrikos bendruomenės ir čia turime pastebėti, kad išeivio iš Maroko požiūris į Izraelį beveik nesiskiria nuo palestiniečio požiūrio. Šios bendruomenės yra didelės, kompaktiškos ir jų atstovai lengvai pasiduoda radikalizacijai. Per neapykantą Izraeliui jie išreiškia ir pyktį dėl Vakarų Europoje egzistuojančios islamofobijos ir, kaip matome, yra linkę suplakti viską į vieną, todėl girdime be baimės keliamus šūkius, kad pirmiausia reikia „susitvarkyti“ su žydais Izraelyje, tada su žydais Europoje, o jau tuomet ateis ir krikščionių europiečių eilė.

Taip pat reikia pabrėžti, kad, skirtingai nuo Rytų Europos, antiizraelietiškos nuotaikos plačiai paplitusios universitetuose, tarp kairiųjų pažiūrų akademikų, intelektualų, menininkų.

Jiems rūpi tik jų pamėgta kova prieš kolonializmą ir neokolonializmą, dėl kurios jie pasirengę nematyti to, kad daugumoje valstybių ir visuomenių, kurias kairieji siekia „išvaduoti“, klesti diktatūros ir brutaliai susidorojama su kitaminčiais.

– Iš to, ką sakote, susidaro įspūdis, kad priešiškumą Izraeliui Vakarų Europoje lemia ne antisemitizmas, o islamizacija?

– Paaiškinsiu šitaip: migracijos iš Vidurio Rytų srautai tik auga, ir visiškai aišku, kad Europa susiduria su integracijos problemomis, nes ilgą laiką Europoje buvo vengiama kalbėti apie kultūrinę integraciją. Taigi, šiandien turime didelę ir vis įtakingesnę Vakarų Europos gyventojų grupę, kuri atmeta europietišką kultūrą ir jos vertybes.

Šie žmonės jaučia stipresnį ryšį su protėvyne nei su valstybe, kurioje gyvena. Pavyzdžiui, daug turkų Vokietijos rinkimuose balsuoja nekreipdami dėmesio į vidaus politikos klausimus, o orientuodamiesi tik į tai, kokia yra Vokietijos politika Turkijos atžvilgiu.

– Minėjote antiizraelietiškai nusiteikusius kairiųjų pažiūrų europiečius. Ne jūs vienintelis pastebite tendenciją, kad Izraelį dažniau palaiko dešiniųjų pažiūrų žmonės, o palestiniečius – kairiųjų. Kodėl?

– Tarp dešiniųjų taip pat sutiksime priešiškumo Izraeliui, ypač kalbėdami apie kraštutines dešiniąsias jėgas. Apskritai sutinku, kad dešinieji dažniau palaiko Izraelį ir viena iš to priežasčių yra tai, kad Europos dešiniesiems lengviau tapatintis su Izraeliu, kurio politinė ekosistema yra taip pat aiškiai linkusi į dešinę spektro pusę. Tarkime, politinės jėgos, kurios Izraelyje laikomos centristinės, daugelio vakarų europiečių akimis būtų dešiniosios arba net kraštutinės dešiniosios. Be to, kaip jau kalbėjome, dešinieji europiečiai laikosi antimigracinių nuostatų, todėl jų antipatija masinei migracijai iš Vidurio Rytų gana natūraliai virsta simpatijomis Izraeliui.

Kalbant apie kairiuosius, ypač Vakarų Europoje, tarp jų paplitusi sena tradicija palaikyti palestiniečius. Dažnai tokie žmonės yra linkę akcentuoti tik teigiamus dalykus ir nematyti blogų, ne tik Gazoje, bet ir daugelyje arabų šalių. Jiems rūpi tik jų pamėgta kova prieš kolonializmą ir neokolonializmą, dėl kurios jie pasirengę nematyti to, kad daugumoje valstybių ir visuomenių, kurias kairieji siekia „išvaduoti“, klesti diktatūros ir brutaliai susidorojama su kitaminčiais. Į viską žiūrima per „rožinius akinius“. Ši tradicija tarp kairiųjų gyva jau gerus šešis dešimtmečius. Jų pozicijos kai kuriose Europos šalyse yra labai tvirtos ir, pavyzdžiui, Ispanijoje, kai kurie kraštutiniai kairieji politikai visiškai atvirai sveikino neseniai įvykdytus „Hamas“ nusikaltimus.

– Kaip paaiškinti reiškinį, kai palestiniečiams, o kartais net „Hamas“ paramą deklaruoja tie patys žmonės, kurie kovoja, pavyzdžiui, už seksualinių mažumų teises?

– Tai atrodo tikrai absurdiškai, bet paaiškinimas yra: tokie žmonės yra linkę „perkelti“ savo pažiūras į visiškai su šiomis pažiūromis nesugyvenamomis visuomenėmis. Kitaip tariant, jiems net neįdomu, kas gi iš tikrųjų vyksta Gazoje. Jiems visiškai neįdomu, kad „Hamas“ deklaruoja simpatijas naciams, nes šie kažkada siekė išnaikinti visus žydus. Jie kovoja prieš Izraelį, per daug nesusimąstydami, už ką kovoja.

Jei tikėsime Izraelio atliekamais tyrimais ir jų pagrindu skelbiamomis prognozėmis, po 10–15 metų prasidės masinis žydų „išėjimas“ iš Europos.

– Ar Europoje veikia antiamerikietiškas veiksnys? Prieš kolonializmą ir JAV imperializmą kovojantys kraštutiniai kairieji suvokia Izraelį kaip prigimtinį priešą, nes didžiausias Izraelio rėmėjas – JAV?

– Be jokios abejonės. Antiamerikietiškos nuotaikos labai gajos Vakarų Europoje ir čia mes matome dar vieną didelį skirtumą, palyginti su Rytų Europa, kuri JAV laiko svarbiausiomis partnerėmis ir savo saugumo garantu. Tarkime, bendraudamas su žmonėmis iš Lenkijos ir Baltijos šalių, apskritai niekada negirdėjau antiamerikietiškų nuostatų – vien teigiamus atsiliepimus. Vakarų Europoje viskas kardinaliai priešinga. Kaip bebūtų keista, kraštutiniai kairieji europiečiai puikiai priėmė Irano suformuluotą nuostatą, kad JAV yra „didysis šėtonas“, o Irzaelis – „mažasis“.

Kaip teisingai pastebėjote, Izraelis labai glaudžiai bendradarbiauja su JAV ir yra proamerikietiška šalis ir visuomenė. Visai logiška, kad jis tampa priešu įvairiems kovotojams prieš „JAV imperializmą“.

– Kas toliau? Jei teigiame, kad Europoje auga ir augs Vidurio Rytų imigrantų bendruomenės ir, tikėtina, stiprėja kraštutinės kairiosios jėgos, logiškai turėtume daryti išvadą, kad antiizraelietiškos nuotaikos Europoje tik stiprės?

– Perspektyvos iš tiesų niūrios. Jei tikėsime Izraelio atliekamais tyrimais ir jų pagrindu skelbiamomis prognozėmis, po 10–15 metų prasidės masinis žydų „išėjimas“ iš Europos. Vėlgi, jei Rytų Europoje žydų bendruomenės nėra gausios ir joms negresia dideli pavojai, kai kuriose Vakarų Europos šalyse žydams sąlygos vis nepalankesnės ir vis dažniau tenka kalbėti apie smurtinius išpuolius ir tiesioginį pavojų gyvybei. Deja, tai, ką matėme Vakarų Europoje po spalio 7 d., leidžia teigti, kad minėtos Izraelio prognozės turi net labai rimtą pagrindą.