Kas slepiasi po dykumos smėliu: išaiškinta paslaptis

Atsakymas, žinoma, priklauso nuo to, kur esate, rašo IFLScience.

Pavyzdžiui, kai kurios smėlio kopos juda dėl vėjo, o tai reiškia, kad po jumis gali būti ištisas miškas arba piltuvo formos tuštumos, pasiruošusios jus praryti.

Smėlis susidaro iš sausumoje esančių uolienų, kurias susmulkina upių ir kitų stichijų poveikis.

Netoli pakrantės nuolat siaučianti jūra per tūkstančius ar milijonus metų taip pat susmulkina uolienas.

Jei paplūdimyje kasinėjate (kaip giliai, priklauso nuo vietovės geologijos), galite aptikti smėlio, kuris buvo sutankintas ir dėl slėgio virto nuosėdiniu smiltainiu.

Jei kasinėsite toliau, naudodami jau modernią gręžimo įrangą, pasieksite uolieną.

Kalbant apie desertus, gali būti, kad jums visai nereikės kasti. Dauguma dykumų nėra padengtos smėliu, o yra plikos uolos.

Ten, kur yra smėlio, jis paprastai susidaro dėl uolienų atmosferos poveikio.

Sausam dykumos kraštovaizdžiui dieną ir naktį atšylant ir sušylant, uoliena plečiasi ir skilinėja. Per tūkstančius ar milijonus metų vėjo sukeltas atmosferos poveikis uolieną susmulkina į smėlį.

O jei kasite dar giliau, vėl rasite uolieną ir išdžiūvusį molį.

Tai nereiškia, kad šios vietos negali būti įdomios. Pavyzdžiui, klajojančios smėlio kopos gali išsaugoti tai, ką palaidojo, įskaitant nuostabius kupranugarių erškėčių medžius Nambijoje.

Jose taip pat gali būti išlikę keletas geologinių staigmenų.

2010 m. mokslininkai po Sacharos smėliu aptiko priešistorinio megaežero įrodymų, kuris, kaip manoma, susiformavo maždaug prieš 250 000 metų, kai Nilas į šią vietovę įtekėjo žema vaga.