Kodėl Kaliningrado tranzito klausimą Rusija stumia į aklavietę: ryškėja tikrieji Kremliaus tikslai

ES sankcijos – nesusipratimas, Rusijai jos nekenkia ir nepakenks. Taip ne vienerius metus, o ir po vasario 24-osios, kai Rusijos agresija virto atviru karu prieš Ukrainą, kartojo Kremlius bei jo ruporai.

Jau šeši ES sankcijų paketai bei planai dar labiau izoliuoti Rusiją, atsiriboti nuo jos energetinės ir kitų priklausomybių bent Rusijos režimo kontroliuojamoje viešojoje erdvėje didelio įspūdžio nepadarė.

Bet vos tik Lietuva birželio 17-ąją ėmė vykdyti 4-ojo, dar kovą priimtų ES sankcijų paketo reikalavimus – riboti plieno ir kitų prekių gabenimą per savo teritoriją iš Rusijos į jai priklausančią Kaliningrado sritį, kilo seniai matyta isterija.

Netrūksta ir griežtų oficialių pareiškimų nubausti ir pamokyti „įžūliai besielgiančią Lietuvą“, ir nedviprasmiškų užuominų apie karinių pajėgų pasienyje stiprinimą, ir Kremliaus ruporų liejamų grasinimų kariniais veiksmais.

O savaitės pradžioje Lietuvos institucijoms smogė su Rusija siejamų programišių grupuotės kibernetinė ataka.

Ar tai ir viskas? Ar dar bus ekonominio poveikio priemonės, pavyzdžiui, lietuvių vežėjų ir tranzito iš Kazachstano ribojimai?

Atrodo, kad Lietuvos sprendimų priėmėjų principinė pozicija nesitraukti, iškęsti nuspėjamas Rusijos atakas bei raminimai, kad realiai Kremlius nelabai turi rimtų svertų pakenkti Lietuvai, o tiesioginės karinės agresijos tikimybė yra menka, stebina. Ypač užsienyje.

Galimos Rusijos pajėgų puolimo kryptys

Kodėl tiek daug metų apie Rusijos grėsmę kalbėję lietuviai staiga tapo tokie ramūs? Negi jie nemato, kad Rusija yra neprognozuojama, geba peržengti visas raudonąsias linijas? Karas Ukrainoje, regis, geriausias to pavyzdys, o į Kaliningradą bei šalia jo esantį Suvalkų koridorių dabar nukrypo užsienio žiniasklaidos dėmesys, kaip į „kitą karštąjį tašką“.

Sankcijų klausimas Europos Komisijoje (EK) dabar išties kelia galvos skausmą, juk vienu metu reikia paremti Lietuvą, įgyvendinančią sankcijų politiką, bet kartu ir dar labiau neišprovokuoti Kremliaus.

Bet kuriuo atveju triukšmą sukėlusi Rusija jau pasiekė vieną savo tikslų: apie Kaliningradą vėl kalbama Kremliui palankiais naratyvais, o Lietuva – tiek dėl klausimų sukėlusios pavėluotos komunikacijos, tiek dėl savo unikalios geografinės ir geopolitinės padėties atsidūrė nepavydėtinoje situacijoje, iš kurios bus sunku išsikapstyti ir rasti visus tenkinantį sprendimą.

Bet tai gali būti tik nemalonumų pradžia.

Ar reali pralaimėjimo grėsmė?

Tai, kad 4-ojo (o ir, potencialiai, būsimųjų) sankcijų paketo įgyvendinimas gali sukelti tiek ir tokių problemų, nei Lietuvoje, nei EK, regis, nebuvo apgalvota iki galo ar bent jau nesutarta dėl reagavimo algoritmo, rodo ir pasimetimas praėjusią savaitę, kai reikėjo kelias dienas laukti tiek Lietuvos, tiek EK reakcijų, tiek tebesitęsiančios diskusijos.

Ką dabar daryti? Klausimas išties delikatus, nes negali nei atsitraukti nuo sankcijų, jų nevykdyti, nei pro pirštus žiūrėti, kai branduolinė valstybė grasina savo kaimynei, vykdančiai sankcijų įgyvendinimo politiką taip, kaip ji supranta pagal EK išaiškinimą.

Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis tvirtina, kad šiuo metu tarp Lietuvos ir Europos Komisijos (EK) vyksta nuolatinė diskusija didele apimtimi, primenanti teisinį pokalbį dėl to, kaip turėtų būti taikomos sankcijos rusiškai produkcijai, keliaujančiai tranzitu į Kaliningradą.

Tačiau kuo gali baigtis tokios diskusijos – dar tvirtesne parama Lietuvai ar papildomais išaiškinimais, kuriame slypėtų išlygos, nuolaidos Rusijai? Anot G. Landsbergio, pastarasis variantas Lietuvos galimus žingsnius apriboja, nepaisant pasirodžiusių pranešimų, esą Vilnius laikysis tvirtai, nesitrauks nuo sankcijų, o bet kokias peržiūras tiesiog blokuos.

Kodėl Kaliningrado tranzito klausimą Rusija stumia į aklavietę: ryškėja tikrieji Kremliaus tikslai

„Noriu pabrėžti, kad Lietuva neturi teisinės kompetencijos kaip nors vetuoti papildomą išaiškinimą, tai yra EK nuostata ir teisė sankcijų reglamentus aiškinti taip, kaip ji mano esant reikalinga.

Tai nėra kokia nors valstybės kompetencija, tai yra EK kompetencija ir nepaisant to, kad viena ar kita valstybė gali turėti labai stiprią nuomonę šiuo klausimu, atsakomybė išlieka EK“, – antradienį LRT radijui teigė G. Landsbergis. Taigi, jei dabar esantys EK pamąstymai virstų teisiniu dokumentu, jie galėtų sukurti naujas ir papildomas teisines problemas. Bet ne tik teisines.

Rusija bet kokį atsitraukimą po jos vykdomo spaudimo įprastai priima kaip silpnumo ženklą ir paskatą spausti dar labiau – tuo pačiu klausimu arba kitu, vėliau.

Vien parodymas, kad Rusija sukėlė triukšmą, o Lietuva, iš pradžių rodydama tvirtą ir bekompromisę poziciją, turėjo atsitraukti, švelninti ES sankcijų interpretacijas, taikyti išimtis tranzitui, visa tai būtų politinis, moralinis pralaimėjimas, jis virstų rusų pergale propagandiniame lauke. Vien tai savaime jau gali vilioti Kremlių, kurio santykiai su Lietuva, švelniai tariant, yra įtempti ir balansuoja ant nuolatinės visiško nutraukimo ribos.

Žinoma, dabar dvejoti ES vienybe, EK parama bei Europos šalių solidarumu taip pat gali būti interpretuojama, kaip nereikalingas ir žalingas Kremliaus primestų naratyvų platinimas. Juk ir EK supranta, kad Rusija negali turėti diplomatinės pergalės dėl sankcijų, tad neturėtų sudaryti sąlygų, kurios bent jau viešojoje erdvėje atrodytų kaip Lietuvos palikimas ant ledo ar tiesiog išdavystė.

Ne šiaip tauškalai ir bravūra

Kita vertus tokie bandymai Lietuvą į diplomatinę ir politinę aklavietę – sukelti Vakarų šalių susiskaldymą ar bent jau pozicijų išsiskyrimą, reikalaujantį nepalankių kompromisų, sukelti vidinės politikos audras pačioje Lietuvoje, ką jau pavyko padaryti, gali būti tik dalis Kremliaus tikslų. Juk jeigu Lietuva neketina trauktis, visada galima padvigubinti grasinimus ir pasitelkti asimetrines priemones.

Tai, kad prieš Lietuvos institucijas surengta kibernetinė ataka, tėra viena tokių priemonių. Pastaruoju metu iš Rusijos sklindanti retorika išties atrodo karingai, tarsi būtų rengiamasi kinetiniam scenarijui. Apie tai jau atvirai kalba ir įprastai nuo drastiškų pareiškimų susilaikantys vokiečiai.

Pavyzdžiui, naujasis Vokietijos Bundesvero operacijų vadavietės vadas Berndas Schüttas mano, kad didžiausias karinės eskalacijos su Rusija pavojus kyla NATO šiaurės rytiniame flange, Baltijos šalyse.

Lukašenka ir žemėlapis

Jam vadovaujant planuojama surengti daugiau pratybų, skirtų nacionalinei ir Aljanso gynybai.

„Pratybose iki šiol nesame treniravęsi čia kariauti tokio intensyvaus karo. Dabartinės struktūros ir procedūros turi būti atitinkamai pritaikytos“, – teigia B. Schüttas.

Ką reiškia didelis ir intensyvus karas, Rusija jau puikiai žino iš savo skaudžios patirties Ukrainoje – milžiniški nuostoliai ir riboti pasistūmėjimai fronte jau keturis mėnesius prikaustė viso pasaulio dėmesį. Tokio intensyvumo karo Europa nematė dešimtmečius.

Viena vertus, tai Rusijai daug kainuoja ir Lietuvos pareigūnai nuolat pažymi, jog rusai priversti atitraukti vis daugiau dalinių iš tolimiausių savo kampelių, tarp jų ir Kaliningrado srities, kuriai priskirta 336-oji jūrų pėstininkų brigada Ukrainoje patyrė didelių nuostolių.

Antra vertus, Kremliaus ruporai stebėtinai atsainiai švaistosi grasinimais tiek Lietuvai, tiek visai Europai. Pavyzdžiui, Rusijos atsargos generolas Andrejus Guruliovas, kuris dabar yra Valstybės Dūmos narys, jau atvirai įvardijo siekį prasikirsti kelią ne šiaip per Suvalkų koridorių rusiškam tranzitui, o tiesiog per visą Lietuvą – esą jokia NATO tam nesutrukdys, o Kaliningrade ir Baltarusijoje esančių pajėgų užtektų tokiai operacijai.

Keliose laidose nerišliai šnekėdamas šis generolas ragino „NATO 5-ąjį straipsnį susikišti patys žinot kur“, mat Kaliningradas yra „mūsų teritorija ir mums spręsti, ką vežti iš vieno Rusijos regiono į kitą“, o rusai esą gali grasinti Europos dujų ir ypač naftos tiekimui bei kitiems skaudamiems taškams.

Žinoma, tokias kalbas galima nurašyti dėmesio stokojančio buvusio kariškio tauškalams – žmogaus, kurio karjera 2013-siais buvo pakibusi ant plauko dėl įtarimų dviejų jaunų kariškių pavertimo vergais.

Juo labiau, kad tokia bravūra, esą rusai patys spręs, ką ir kaip gabenti iš vieno savo regiono į kitą ir niekas čia jiems neaiškins – visa tai yra matyta ir girdėta lietuviams dar 2002-2006, derinant tranzito į Kaliningradą klausimus. Tada Lietuva nepabūgo ir nenusileido, kaip ir 1991 ar 1993 metais, kai Kremlius laidė grasinimus Lietuvai.

Tačiau toks dabartinis fonas ne šiaip atspindi Kremliaus nuotaikas, bet ir jas papildo žinutėmis, kurios pirmiausiai skirtos tiek vidaus auditorijai, tiek Vakarams, kurie krūpčioja nuo Rusijos – branduolinės valstybės grasinimų.

Vėl traukia branduolinę kortą

Neatsitiktinai per susitikimą su neteisėtu Baltarusijos lyderiu Vladimiras Putinas pažadėjo Minskui tai, ko daug metų troško Aliaksandras Lukašenka – balistinių raketų kompleksus „Iskander“. A. Lukašenka ne kartą ragino dislokuoti šias 500 km spinduliu šaudančias raketas ir netgi jas perduoti baltarusiams, bet iki vasario 24-osios Rusija rasdavo priežasčių atsisakyti.

Iskander © vikipedija nuotr.

Tačiau prasidėjus karui šiomis raketomis būtent iš Baltarusijos teritorijos smogta objektams Ukrainoje – tiek karinei, tiek civilinei infrastruktūrai, o A. Lukašenkos siekis pačiam turėti tokias raketas, kurios gali gabenti tiek konvencines, tiek branduolines galvutes, dabar jau reklamuojamas viešai.

Be to, per susitikimą Sant Peterburge V. Putinas leptelėjo ir apie baltarusių turimų orlaivių Su-25 modernizaciją – iki šiol nėra aišku, ar pats V. Putinas nesusipainiojo šnekėdamas apie šiuos atakos lėktuvus, mat jis kalbėjo branduolinių ginklų kontekste – Su-25 niekada nebuvo pritaikyti gabenti branduolinius ginklus.

Bet Europoje, anot V. Putino, esą yra 200 JAV branduolinių bombų šešiose valstybėse, o juos gali gabenti per 250 orlaivių, tad Rusija su Baltarusija atsakys į „šią grėsmę“.

Iš tikrųjų pagal NATO branduolinio ginklo dalijimosi programą 5, o ne 6 valstybėse amerikiečiai saugo gerokai mažesnį branduolinių bombų B-61 skaičių, o jas panaudoti pasiruošę tiek amerikiečių, tiek vokiečių, olandų, belgų, italų, turkų parengti orlaiviai. Bet tai nėra jokia paslaptis – NATO branduolinio ginklo dalijimosi programa veikia dešimtmečius.

Vis dėlto mojavimai branduoliniais ginklais Lietuvos pašonėje, konkrečiai Baltarusijoje nėra jokia naujiena ir iš esmės bent jau karine prasme situacijos nekeistų.

Tačiau Vakarų šalims, kurios ir taip nėra patenkintos, kaip pakrypo „įvykiai Ukrainoje“ bei baiminasi karinės eskalacijos, tariamas Rusijos ir Lietuvos konfliktas – net jei tai formaliai yra visos ES ir Rusijos konfliktas – gali pasirodyti nesuprantamas ir pernelyg rizikingas .

Kodėl eiliniai graikai, portugalai, italai ar vokiečiai turėtų būti įvelti į konfrontaciją su branduoline valstybe dėl „kažkokių Lietuvos ir Rusijos nesusikalbėjimų“?

Tegu pačios išsisprendžia nesutarimus! Jei to kaina – papildomi susitarimai, tai gal geriau susitarti, kad tik nebūtų konflikto eskalacijos?

Tokią logiką Kremlius puikiai supranta ir ja naudojasi papildomiems spaudimo žaidimams žaisti. Pavyzdžiui, neatsitiktinai Dmitrijus Rogozinas pareiškė, kad įsigaliojus prekių tranzito į Kaliningradą apribojimams gali iškilti pavojus Rusijos ir Lietuvos susitarimui dėl bendros sienos.

Vladimiras Putinas, Dmitrijus Rogozinas

Esą Lietuvos ir Rusijos susitarimą dėl sienos saisto būtent tranzito sutartys – jei jos, anot Kremliaus, pažeidžiamos, tada esą kyla abejonių ir dėl Lietuvos teritorinio vientisumo.

D. Rogozinas yra Rusijos kosmoso programos vadovas, tad kodėl būtent jis iš visų žmonių turėtų komentuoti tranzito per Lietuvą klausimus? Juk atrodo, kad tai yra tokių, panašiai šnekančių Rusijos radikalų ir propagandistų, kaip Nikolajaus Starikovo sąmokslo teorijos.

Ir nors D. Rogozinas išties yra buvęs rusų derybininkas dėl susitarimų su Lietuva, derantis tranzito klausimais, dabartiniai jo komentarai matomi visai kitame kontekste – nesvarbu, kokias pareigas jis dabar užima, svarbu tai, kad jis kalba Rusijos vardu.

Bent jau taip, kad ir pasiklydus vertime, vėliau į žiniasklaidą transliuojama žinutė, jog „Rusija suabejojo Lietuvos suverenitetu“ – o jau kuris pareigūnas tai pasakė, tai ir nebesvarbu.

Svarbi yra pati žinutė. Atrodytų, kam įdomi ta propaganda? Juk niekas ja netiki, tiesa?

Kas ir ko baiminasi labiausiai?

Jei Vakarai dar gali stoti už Lietuvos nugaros vieningai, pranešimais ir pažadais stiprinti Lietuvos gynybą, ginti šią ir kitas Baltijos šalis Rusijos agresijos atveju rodo aiškią, nedviprasmišką laikyseną, tai verslas ir eiliniai žmonės neprivalo reaguoti taip pat.

Kokią žinutę investuotojams Lietuvoje siunčia Rusijos pareigūnų, buvusių ar esamų kariškių, su Kremliumi siejamų propagandistų grasinimai Baltijos šalims?

Ką reiškia suabejojimas Lietuvos nepriklausomybės pripažinimu, sienų, teritorinio vientisumo gerbimu?

O jei dar Rusija šalia Lietuvos dislokuoja branduolinį ginklą – nesvarbu, kad jis jau seniai ten, tame pačiame Kaliningrade, ar tai išties saugi aplinka?

Būtent tokią nesaugumo atmosferą dabar kuria Kremlius: Lietuva – nesaugi valstybė.

Nesaugi, nes neprognozuojama, šoka prieš didesnius ir veliasi į konfliktus, tik prisidengdama ES ar NATO skėčiu arba vykdydama „šeimininkų valią“.

Tokį įvaizdį jau kyrį laiką kuria ir oficialus Kremlius, ir jo išlaikomi propagandistai.

O tarptautinių aktualijų sraute pasirodančios – net jei ir Kremliaus naratyvų primestos žinutės, kad „Lietuva įvedė Kaliningrado blokadą“ net ir išsilavinusiems, nutuokiantiems apie Lietuvos geografinę padėtį investuotojams gali sukelti dvejonių. Ir tai tokios dvejonės neatsispindės ilgalaikėje statistikoje, tai vėliau skaičiai jau gali rodyti ką kitą.

Panaši situacija gali klostytis ir su turizmu. Viešai apie turistų grupių atšaukiamas keliones į Lietuvą, apie 50 proc. kritusį turistų skaičių viešbučiuose ir restoranuose, esą dėl karo ir situacijos su Kaliningradu tai gali būti nesaugi šalis, prabilusi Viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentė Evalda Šiškauskienė gali remtis tik ribotais duomenimis – bendro, didesnio paveikslo dėlione.

Tačiau tokias nuotaikas nesunku sukurstyti Kremliui. Rusija vien savo retorika gali aštrinti situaciją Baltijos šalyse – iš pradžių kibernetine ataka, o vėliau ir kokiu nors rimtesniu išpuoliu, provokacija arba viso diplomatinio personalo atšaukimu, dramatiškai Ukrainos Didvyrių g. (buvusioje Latvių g.) per kaminą rūkstant dūmams nuo tariamai deginamų dokumentų.

Jei Lenkija į Rusijos grasinimus Baltarusijoje dislokuoti raketas ar net branduolinius ginklus gali atsakyti ramiai, reikšmingu ir įspūdingu savo pajėgumų stiprinimu – vis dėlto tai yra didelė valstybė, auginanti karinę galią, matoma ir svarbiausia JAV sąjungininkė regione, tai Baltijos šalys, ypač Lietuva tarptautiniame kontekste dažnai minimos kaip mažos, įsibaiminusios, net jei ir drąsiai šokančios Rusijai į akis, vis dėlto svorio kategorijose nelygiavertės šalys. Tokios šalys, kurios gali būti kitos po Ukrainos.

Tad net jei realių ekonominių, politinių ir net rėmėjų nebesurenkančios 5-osios kolonos svertų nebeturinti Rusija tiesiogiai Lietuvai kenkti gal ir negali, tiesioginei karinei agresijai ryžtis dabar būtų beprotybė, tokiomis mažomis akcijomis kaišiojant koją, kenkiant istorinei priešininkei

Rusija gali suduoti skaudžių smūgių prieš artėjančią ekonominę krizę.

Rusijai tai nieko nekainuoja, juo labiau, kai tenka susitaikyti su išaugusiais kaštais aprūpinant Kaliningradą jūros ir oro keliais.

Bent jau Lietuvai skaudės – lietuviai negali atsitraukti iš bekompromisinės situacijos, kai kalbama apie suverenitetą ir išimčių taikymą, bet gali kentėti, kaip pafrontės valstybė, kurios įvaizdį tiek daug metų kūrė.

Paradoksalu, jog apie Rusijos grėsmę ir Suvalkų koridoriui, ir bendrai visoms Baltijos šalims kalbėjusi Lietuva dabar išties patiria bene didžiausią spaudimą per dešimtmečius.

Bet baimes labiau reiškia ne pati Lietuva, o sąjungininkų visuomenės.