Kremlius brinksta nuo intrigos: Vladimiro Putino aplinka pajuto pavojų

Šaltiniai, stebintys Rusijos elito reakcijas, teigia: kai kurie aukšti pareigūnai jau pradeda abejoti savo vieta režime. Putinas nuo seniausių laikų buvo žinomas kaip žmogus, kurio nebaugina nei karinė grėsmė, nei politinis spaudimas, tačiau vidinis elito nepasitenkinimas auga.

Apie tai byloja ir jo požiūris į branduolinę politiką. 

Nors dauguma pasaulio lyderių atsargiai žiūri į šią temą, Putinas ją pasuko į savo asmeninę kortą: nuo 2000 metų, vos tapęs prezidentu, jis aktyviai formavo Rusijos branduolinę doktriną, pabrėždamas karinės galios svarbą.

Tai ne tik įrankis gąsdinti priešininkus – tai ir signalas vidiniam elitui: jis kontroliuoja žaidimą.

Bet yra problema: tokia politika, nors ir kurianti įspūdį apie jo valdžią, įtraukia jį į pavojingą dinamiką su kitais pasaulio lyderiais, ypač su reaguojančiais, impulsyviais lyderiais, kaip Donaldas Trumpas. 

Abu siekia istorijos šlovės per galią ir įtaką, o tai gali sukelti netikėtų pasekmių, kurių Putinas negali visiškai kontroliuoti.

Kremlius dabar – tarsi sprogstanti bomba: viduje auga įtampa, išorėje Putino ambicijos eskaluoja grėsmę pasauliui. 

Ar elitas ryšis atvirai pasipriešinti, ar bandys išlikti pavojingoje orbitoje? 

Laikas rodys, bet viena aišku: Putino aplinka jau suprato, kad ši žaidimo korta gali sugrįžti prieš jį patį.

Analitikai teigia, kad nors Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas dažnai mėgsta pabrėžti savo branduolinę galią, dauguma naujųjų ginklų projektų, tokių kaip „Burevestnikai“, „Poseidonas“ ar „Orešnikai“, iš tikrųjų dar neveikia arba neegzistuoja. 

Tai dažnai naudojama kaip dėmesio nukreipimas ir politinė žinutė.

Tačiau Rusija turi apie 1 550 realių branduolinių galvučių, kurias numato tarptautinis SNV-3 susitarimas.

Šias galvučių transportavimo sistemas sudaro patikrinti raketų kompleksai, tokie kaip „Topol“, „Jars“, „Bulava“, bei strateginė aviacija – Tū-95 ir Tū-160. Šios sistemos yra aktyvioje kovinėje parengtyje ir reguliariai testuojamos nuo 2000-ųjų metų, įskaitant paleidimus iš lėktuvų, povandeninių laivų bei sausumos bazių.

Taigi, nepaisant naujų modernių sistemų trūkumo, Putino arsenalas yra realus ir veiksmingas, o jo tikrasis „branduolinis potencialas“ yra seniai patikrintas ir veikia. Problema kyla labiau politiniame lygmenyje – kai kurios grėsmės yra nukreiptos į užsienio politiką, o ne tik į tikrą karinę galią.

Svarbu suprasti, kad Putinas nebijo tiesioginių branduolinių grėsmių: jo tikslas yra įtakoti kitų lyderių reakcijas, derėtis dėl sankcijų ir išlaikyti savo pozicijas tarptautinėje arenoje.

 Dėl to, nors jo deklaruojamos naujos ginklų programos gali būti blefas, Rusijos branduolinis arsenalas išlieka patikimas ir realus.

Naudoja kaip politinį instrumentą

© YouTube ekrano nuotr.

Vladimiras Putinas, nors dažnai demonstruoja savo branduolinę galią, iš tiesų naudoja ją labiau kaip politinį instrumentą nei tiesioginį ginklą. 

Naujausios deklaracijos apie branduolinių ginklų bandymus dažnai yra blefas: Rusija parodo pasirengimą, bet iš tikrųjų tiesiog rengia infrastruktūrą ir planuoja galimus bandymus, laukdama pirmųjų žingsnių iš kitų branduolinių valstybių, ypač JAV.

Analitikai teigia, kad Putino strategija – ilgalaikė „diskusija“ su JAV ir Kinija branduolinės galios klausimais.

Tokiu būdu jis įtraukia JAV prezidentą Donaldą Trumpą į temą, nukreipdamas jo dėmesį nuo Ukrainos ar sankcijų. 

Trumpas reaguoja impulsyviai, todėl Putinas gali kontroliuoti diskusiją ir išlaikyti diplomatinį spaudimą savo naudai, vengdamas tiesioginių bandymų.

Putinas specialiai siekia „ilgo laikotarpio diskusijų“, o ne skubaus branduolinio demonstravimo: jis pasiruošia, rengia bazes ir infrastruktūrą, bet realius bandymus vykdys tik reaguodamas į kitų šalių veiksmus. 

Be to, tokie pareiškimai turi ir kitą tikslinę auditoriją – Kinijos prezidentą Si Dzinpino, kurio pritarimas Rusijos strategijoms yra svarbus tarptautinėje politikoje.

Taigi Putino tikslas – ne skubus karinis veiksmas, o psichologinis ir diplomatinis žaidimas, kuriame branduolinė galia naudojama kaip politinio spaudimo priemonė. Tuo pat metu Rusijos arsenalas yra realus ir veiksmingas, o blefas susijęs su naujų, dar neparuoštų ginklų pristatymu.

Rusijos vadovas Vladimiras Putinas ilgą laiką naudojo branduolinę temą kaip politinį instrumentą — ne tiek todėl, kad ruoštų realią atskaitą, kiek todėl, kad formuotų įtaką užsienyje ir domino vidaus auditoriją. 

Tačiau pastarųjų mėnesių įvykiai parodo: retorika virto tarptautine „diskusija“, kurioje dalyvauja ir Jungtinės Valstijos, ir Kinija. Tai pakurstė nerimą ir – svarbiausia – sukėlė įtampą tarp Kremliaus elite. 

Technologinis ir saugumo lenktynes su Kinija. Kinijos arsenalų augimas reiškia, kad tiek JAV, tiek Rusija bus priversti peržiūrėti strategijas. 

Tai ilgalaikė kova dėl pranašumo, kurioje diplomatiniai spaudimai, modernizacija ir seni arsenalai susipina.

Parengta pagal užsienio spaudą