Medijose transliuojami vaizdai primena baisiausio karo nusiaubtas vietas. Pačiame ugnies katile atsidūrė ir kraštietės 56-erių Živilės Zacharkaitės šeimos namai Malibu miestelyje, stipriai nuniokoti, tačiau išlikę.
Evakuotis puolė iš darbo
Pas draugus laikinai prisiglaudusi Ž. Zacharkaitė iš kito pasaulio krašto sutiko pasidalinti patirtais išgyvenimais: „Gaisras kilo sausio 7-ąją.
Dirbu aviakompanijoje „Southwest Airlines“, lėktuvai tądien pakrantėje sunkiai kilo ir leidosi dėl stipraus uraganinio vėjo. Kai išskrido į mūsų oro uostą iš kitur nukreiptas lėktuvas, pamačiau iš už galingo kalno mano namų link besiritančius juodus dūmų kamuolius.
Nuo darbo iki namų – maždaug 20 km, šokau į automobilį ir pasileidau namo. Per visas radijo stotis ir televiziją jau transliavo apie įsismarkavusį gaisrą, skambino kaimynai – uraganas taršė ir nešė ugnį milžinišku greičiu, ugnis leidosi nuo kalnų tiesiog rydama miestelius.“
Privažiavus savo namus, kurie yra Živilės vyro Davido tėviškė, policininkai ragino kuo skubiau evakuotis: „Spėjau įbėgti, pagriebti kelis daiktus, dokumentus, vaistus, sumečiau į dėžes.
Vyras tuo metu buvo komandiruotėje. Ugnis vis artėjo. Mačiau, kaip žmonės bėgioja, padeda vieni kitiems priekabomis, sunkvežimiais išgabenti gyvūnus – šunis, arklius.
Iš pradžių manyje kilo panika, bet paskui nusiraminau, svarbu – sveiki gyvi, išgyvensim. Mūsų seneliai ne tiek patyrė ir išgyveno tremtį, karus. Bėda užtiko ne mus vienus“, – jaudindamasi telefonu „Pajūrio naujienoms“ pasakojo Ž. Zacharkaitė.
Degėsiuose dirba tarnybos
Malibu miestelyje, esančiame 10 km nuo vandenyno, buvo apie 300 namų, tarp jų – ir prabangių vilų. Iš jų sudegė apie 70–80 proc. Žmonių namus ir turtą pasiglemžusi ugnis, pasak Živilės, palikusi vaizdus tarsi po karo, dabar šliaužia į žemyno pusę.
Tačiau žmonės dar negali sugrįžti į pelenais virtusius namus, gatves. „Žmonės pyksta ant miesto valdžios, vyriausybės, kad neskyrė lėšų sutvarkyti vandentiekį – jame nebuvo vandens spaudimo, kad ugniagesiai galėtų pumpuoti vandenį. Nežinome, kada įleis į namus.
Patruliuoja policija ir kariškiai, nes prasidėjo baisūs dalykai – per namus eina marodieriai, kurie plėšia išlikusį turtą. Tai – baisiau už gamtos stichiją. Tarnybos dabar turės peržiūrėti gaisravietes, ar neliko sudegusių žmonių, gyvūnų“, – pasakojo kraštietė.
Į stichijos nuniokotas zonas leidžiama įeiti tik specialiosioms tarnyboms ir žurnalistams. Živilės ir kitų kaimynų sodybas anksčiau prižiūrėjęs vyras atsiuntė jai fotografiją, kurioje tarp degėsių – išlikęs nuniokotas jos šeimos namas.
Savyje turinti gilų tikėjimą, Ž. Zacharkaitė mano, kad tai Apvaizda juos išgelbėjo, juolab kad evakuodamasi nė nesusimąstydama ji spėjo pagriebti Davido tėvui priklausiusią knygą apie Šventąją Dvasią.
„Dabar vartau ją, ir aptinku daug pranašiškų, stiprybės teikiančių dalykų“, – atviravo ji.
Dievas gyvena tarp žmonių
Sudegę namai Los Andželo priemiesčiuose yra drausti, pašnekovės žodžiais, JAV tai yra būtina. Tačiau draudimo kompanijos nebus pajėgios vienu metu išmokėti milžiniškų sumų – žmonės to nė nesitiki, draudimo kompanijos bankrutuos. O ar sulauks vyriausybės pagalbos atstatyti namus, niekas nežino.
Visa aplinka – užteršta, gamta vaitoja. Dūmai, smogas juntamas keliasdešimties kilometrų spinduliu aplinkui: aviakompanija, kur dirba Živilė, išdalino darbuotojams specialias kaukes.
Kone tris dešimtmečius JAV gyvenanti Ž. Zacharkaitė neslėpė išgyvenamų emocijų – jos sprogdina iš vidaus: „Gal viso to nebūčiau pasiryžusi pasakoti, jei ne patirtas begalinis žmonių gerumas.
Visi žmonės aplinkui – geri, susitelkę, dosnūs ir nuoširdūs: darbe verkia, apsikabinę klausia, kuo galime padėti. Lietuvių draugų šeimos tiesia pagalbos ranką.
Ligi širdies gelmių jaudina toks žmonių gerumas. Žinote, šito rūpesčio net perdaug, kai nesi įpratęs priimti – niekad nesu atsidūrusi tokioje padėtyje, man tai – nauja sukrečianti patirtis.
Tada ir supranti, kad Dievas ne danguje sėdi, o tarp žmonių. Mes išgyvensime: šalis turtinga, atsistosime ant kojų, bet labai skauda širdį dėl Ukrainos, išgyvenu, kad karo siaubas nepasiektų ir Lietuvos“, – jaudindamasi kalbėjo Živilė.
Saugo mamos įdėta šv. Agotos duona
Kalbėdami apie šio masinio gaisro priežastis, amerikiečiai įžvelgia ir politinių motyvų. „Kai viešėjau Vietname, galvojau, kad žmonės sutiks mus priešiškai, nes patyrę karo agresiją.
Pernai rudenį lankiausi Hirošimoje, Japonijoje, kur JAV numetė atominę bombą. Ten – griuvėsiai, ir stovi medis, atlaikęs branduolinį sprogimą.
Apkabinau jį ir sakau – Viešpatie, atleisk už žmonių kaltes ir patirtas skriaudas, leisk, kad jaunoji karta būtų taikos nešėjais. Japonija – šalis, kur gyvena 124 milijonai žmonių, išmokytų branginti gamtą – gatvėje nerastum numestos šiukšlės. Žmonės nenori prisiminti skriaudų, karo baisumų“, – viltingai kalbėjo Ž. Zacharkaitė.
Jos mama Janina gyvena Kretingoje, ir kaip tikino pašnekovė, dar vaikystėje įdiegė jai gilų tikėjimą Dievu, humaniškumu, ir dabar palaiko stiprybe, moko džiaugtis gyvenimu, pagelbėti kitam.
O per apsilankymą Lietuvoje mamos į kelią įdėta šventos Agotos duonelė, įsitikinusi Živilė, apsaugojo ir jos namus nuo gaisro, kuriame supleškėjo miestas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą