Milžiniški Žemės smėlynai: mokslininkai pasakoja, kas nutiks, jei pradėsite kasti dykumoje

Pavyzdžiui, kai kurias smėlio kopas suka vėjas, todėl po jų smėliu gali būti ištisas miškas arba pavojingos įgriuvos, pasiruošusios bet kurią akimirką jus praryti.

Mokslininkai pažymi, kad smėlis susidaro iš sausumoje esančių uolienų, kurias susmulkino upės ir kiti atmosferos elementai.

Pavyzdžiui, netoli kranto jūros bangos tūkstančius ar net milijonus metų trupino uolienas ir taip susidarė smėlis.

Mokslininkai pastebi, kad jei pradėtume kasti, pavyzdžiui, paplūdimyje, greičiausiai patektume į smėlį, kuris dėl spaudimo suslėgtas ir virto nuosėdine uoliena smiltainiu.

Tuomet teks naudoti ne kastuvą, o pažangią gręžimo įrangą ir tikriausiai susidursite su vietovės, kurioje kasinėjate, pamatine uoliena.

Kalbant apie dykumas, gali būti, kad jums visai nereikės kasti. Tiesa ta, kad daugumą dykumų dengia ne smėlis, o atviros uolienos.

Tai gali būti užuomina, ką rasite po smėlio dykumomis.

Mokslininkai pažymi, kad ten, kur susidaro smėlis, jis dažniausiai "gimsta" iš uolienų sluoksnio.

Sausam dykumos kraštovaizdžiui atvėsus ir sušilus, uoliena plečiasi ir skilinėja.

Tuomet įsijungia vėjas; jo veikiamos per tūkstančius ir milijonus metų smulkios uolienos galiausiai virsta smėliu. Jei po juo kasinėtumėte, vėl rastumėte uolieną ir išdžiūvusį molį.

Tačiau tai nereiškia, kad kai kurios dykumos dalys gali būti labai įdomios.

Pavyzdžiui, klajojančios smėlio kopos gali slėpti netikėtus dalykus. Pavyzdžiui, Namibijos mokslininkai žino, kad po smėliu kopose slepiasi nuostabūs kupranugarių krūmų medžiai.

Vienaip ar kitaip, smėlio kopos vis dar gali nustebinti mokslininkus.

Pavyzdžiui, 2010 m. mokslininkai po Sacharos smėliu aptiko priešistorinio megaežero įrodymų.

Manoma, kad jis susiformavo maždaug prieš 250 000 metų, kai Nilas į šią vietovę įtekėjo žema vaga.