Mokslininkai pagal DNR nustatė, kada Europos medžiotojai atvyko į Šiaurės Afriką

Senovinė DNR, surinkta iš akmens amžiaus žmonių palaikų iš rytinio Magrebo regiono, apimančio Tunisą ir šiaurės rytų Alžyrą, parodė, kad jie iš dalies galėjo būti kilę iš Europos medžiotojų-rinkėjų, rašoma žurnale „Nature“ paskelbtame straipsnyje.

Šie rezultatai yra pirmieji aiškūs genetiniai ankstyvųjų Europos ir Šiaurės Afrikos gyventojų kontaktų įrodymai, rodantys, kad akmens amžiaus Europos medžiotojai-rinkėjai ir Šiaurės Afrikos gyventojai galėjo bendrauti daugiau, nei manėme iš pradžių.

„Prieš kelis dešimtmečius kai kurie biologiniai antropologai, remdamiesi morfologine skeleto bruožų analize, iškėlė prielaidą, kad Europos ir Šiaurės Afrikos medžiotojai-rinkėjai kontaktavo. 

Tuo metu ši teorija atrodė pernelyg spekuliatyvi. Tačiau po 30 metų mūsų nauji genominiai duomenys patvirtino šias ankstyvąsias hipotezes. Tai tikrai įdomu“, - sakė tyrimo bendraautorius Ronas Pinhasi, Vienos universiteto evoliucijos antropologas.

Kaip rašo „Live Science“, akmens amžius prasidėjo akmens įrankių naudojimu maždaug prieš 3 mln. metų (iki šiuolaikinių žmonių atsiradimo) ir baigėsi maždaug prieš 5 000 metų kai kuriose Šiaurės Afrikos ir Europos dalyse atsiradus metaliniams įrankiams ir ankstyvosioms civilizacijoms. 

Akmens amžiuje žmonės Europoje ir Šiaurės Afrikoje gyveno daugiausia kaip medžiotojai-rinkėjai, o neolite, arba naujajame akmens amžiuje, kuris prasidėjo maždaug 10 000-2 000 m. pr. m. e., palaipsniui perėjo prie žemdirbystės ir sudėtingesnių visuomenių.

Svarbu tai, kad iki šiol archeologai mažai žinojo apie perėjimą prie žemdirbystės Šiaurės Afrikoje, nes didžioji dalis genomo duomenų buvo gauta iš vietovių, esančių toli vakaruose, Magrebe (dabartiniame Maroke). 

Tyrimo bendraautorius Deividas Reichas (David Reich), Harvardo medicinos mokyklos gyventojų genetikas, sakė:

Reichas: „Nebuvo jokios ypatingos istorijos apie Šiaurės Afriką. Tai buvo didžiulė skylė.“

Įdomu tai, kad ankstesni tyrimai vakarų Magrebe parodė, jog šios vietovės gyventojai turėjo daug europietiškų žemdirbių protėvių - genetiškai besiskiriančių nuo medžiotojų-rinkėjų - kai kuriose populiacijose net 80 proc. dėl žemdirbių judėjimo per Gibraltaro sąsiaurį maždaug prieš 7 000 metų.

Nauju tyrimu nustatyta, kad rytinės Magrebo dalies gyventojai turėjo palyginti nedaug europietiškų žemdirbių protėvių, o liko gana genetiškai izoliuoti, išskyrus kai kuriuos ankstyvesnius Europos medžiotojų-rinkėjų įtakos atvejus.

Archeologai ištyrė devynių žmonių, gyvenusių prieš 6000-10 000 metų Rytų Magrebo regione, kaulų ir dantų DNR. 

DNR parodė, kad vienas senovės žmonių, gyvenusių maždaug prieš 8 500 metų, atstovas turėjo apie 6 proc. bendros DNR su Europos medžiotojais-rinkėjais. 

Tai leidžia manyti, kad medžiotojai-rinkėjai Viduržemio jūrą galėjo kirsti laivais, galbūt ilgomis medinėmis kanojomis.

Vienoje vietoje taip pat rasta vulkaninio stiklo arba obsidiano pėdsakų iš Pantelerijos salos Sicilijos sąsiauryje, o tai rodo, kad keliaudami per jūrą šie medžiotojai-rinkėjai galėjo sustoti keliose salose.

Įdomu tai, kad DNR taip pat parodė, jog Europos žemdirbių protėvių šiame regione buvo labai mažai - tik apie 20 proc. 

Tai leidžia manyti, kad rytinis Magrebas genetiškai ir kultūriškai buvo daug stabilesnis nei vakarinis Magrebas, o tai patvirtina ankstesni archeologiniai radiniai, kad žemdirbystė rytiniame Magrebe buvo visiškai įsisavinta tik maždaug po 1000 m. pr. m. e.

Naujienos apie senovės žmones

Dauguma priešistorinių europiečių turėjo tamsią odą, plaukus ir akis jau geležies amžiuje, maždaug prieš 3000 metų, rodo nauji tyrimai. 

Mokslininkai nustatė, kad genai, lemiantys šviesesnę odą, plaukus ir akis, ankstyviesiems europiečiams atsirado tik maždaug prieš 14 000 metų, vėlyvuoju paleolito, dar vadinamo „senovės akmens amžiumi“, laikotarpiu.

Tačiau šie šviesesnės spalvos bruožai buvo tik pavieniai dar palyginti neseniai.