„Gavus pranešimų apie iki 26 laipsnių magnetinės platumos matomas auroras, ši pastarojo meto audra gali varžytis su kai kuriais mažiausiais per pastaruosius penkis šimtmečius užfiksuotais aurorų stebėjimais“, - teigė agentūra ir pridūrė, kad „mokslininkai vis dar vertina šį reitingą“.
Yra žinoma, kad žalios ar rausvos spalvos auroros atsiranda dėl Saulės įkrautų dalelių sąveikos su Žemės atmosferoje esančiomis dujomis.
Įspūdingiausios auroros atsiranda, kai Saulė išleidžia didelius dalelių debesis, vadinamus vainikinės masės iškritimais.
„Auroros matomumas nėra tobulas matas, tačiau jis leidžia palyginti šimtmečius“, - sakė Kolorado universiteto Boulderyje tyrimų profesorė Delores Knipp (Delores Knipp).
Paprastai poliarinę pašvaistę galima pamatyti tik didelėse platumose, pavyzdžiui, Kanadoje, Skandinavijoje ir kartais Jungtinės Karalystės šiaurėje.
Tačiau dėl Saulės sukeltos galingos geomagnetinės audros gegužės 10 d. toliau į pietus, ekvatoriaus link, pasirodė akinanti poliarinė poros šviesa.
Tai buvo stipriausia Saulės audra, užklupusi mūsų planetą nuo 2003 m.
Pažymima, kad gegužės 3-9 d. NASA užfiksavo daugiau kaip 80 „žymių“ Saulės žybsnių, įvykusių dviejuose aktyviuose Saulės regionuose.
Kai kurie iš šių žybsnių sukėlė stulbinančias auroras, dėl kurių laikinai nutrūko elektros energijos tiekimas, buvo išvesti iš rikiuotės palydovai ir teko keisti skrydžių maršrutus šiauriniame pusrutulyje.
Šiaurės pašvaistė gegužės mėn.
NASA pridūrė, kad pagrindinis Saulės regionas, atsakingas už neseniai kilusias audras kosmose, kol kas nusigręžė nuo Žemės, tačiau iš šio Saulės įvykio gauta informacija gali padėti astronomams dar daugelį metų.
„Šį įvykį tirsime daugelį metų.
Jis padės mums patikrinti mūsų modelių ir Saulės audrų supratimo ribas", - pabrėžė Teresa Nieves-Chinchilla, laikinai einanti NASA Mėnulio ir Marso kosminių orų analizės biuro direktorės pareigas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą