Naujo pasaulinio konflikto pradžia? Donaldas Trampas meta iššūkį Iranui ir Kinijai

Trumpas paskelbė blokadą iš išorės, t. y. iš Omano įlankos pusės, taip perimdamas kontrolę į savo rankas.

Persijos įlankos blokada ir Trumpo strategija

Ši blokada vykdoma kartu su masiniu naftos tanklaivių judėjimu link JAV. Skaičiuojama, kad apie 172 milžiniški tanklaiviai pajudėjo link Teksaso ir Luizianos terminalų. 

Tai precedento neturintis atvejis, kai JAV bando tapti pasaulio energetinių rinkų gelbėtoja, tuo pačiu atkertant Artimųjų Rytų naftos tiekimą kitiems žaidėjams, ypač Kinijai. 

Tačiau tokia strategija kelia didžiulę riziką: JAV naftos perdirbimo gamyklos yra pritaikytos sunkiai naftai, kurią jos importuoja, o pačios išgauna lengvą skalūninę naftą. 

Greitas perėjimas prie „amerikietiško standarto“ reikalautų kelerių metų ir milžiniškų investicijų į infrastruktūrą, kurių bankai gali nenorėti finansuoti.

Irano branduolinė korta: realybė ar blefas?

Nutrūkus deryboms Islamabade, kuriose JAV reikalavo Irano įšaldyti savo branduolinę programą 20-čiai metų, padėtis tapo ypač įtempta. Iranas, suprasdamas, kad blokada smogia tiesiai į šalies biudžetą (nes 90 % jų naftos eksporto keliauja į Kiniją), perspėjo apie asimetrinį atsaką. 

Jei Iranas negalės eksportuoti naftos, jis pasirengęs sunaikinti visą Persijos įlankos naftos ir dujų infrastruktūrą.

Daug nerimo kelia pranešimai apie galimą Irano branduolinį statusą. Kai kurie analitikai, remdamiesi buvusių aukšto rango JAV pareigūnų įžvalgomis, daro prielaidą, kad Iranas jau gali turėti keletą mažos galios branduolinių galvučių.

Nors bandymų oficialiai neužfiksuota, manoma, kad jie galėjo įvykti giliuose kalnų tarpekliuose, nepastebėti tarptautinių stebėtojų. 

Iranui branduolinis ginklas yra ne tik geopolitikos įrankis, bet ir fizinio išlikimo garantas, siekiant išvengti Sadamo Huseino ar Muamaro Kadafio likimo.

Kinijos ir Šiaurės Korėjos įsikišimas

Kinija šioje krizėje vaidina „tėvo globėjo“ vaidmenį, tačiau jos veiksmai dviprasmiški. Viena vertus, Pekinas skatino Iraną tartis su amerikiečiais, tačiau tuo pat metu fone vyksta intensyvus ginklavimasis. 

Pastebėti dideli kinų transporto lėktuvai, leidęsi Teherane, o tai leidžia daryti prielaidą apie modernių priešlėktuvinės gynybos sistemų tiekimą.

Čia atsiranda ir „Šiaurės Korėjos faktorius“. Kinijos diplomatinės pastangos Pchenjane sutapo su pranešimais apie naujus superginklus – kasetines kovines galvutes, kurios gali nušluoti viską didelėje teritorijoje, ir grafito bombas, kurios naikina elektros bei interneto tinklus nepažeisdamos pastatų. 

Yra rimtų įtarimų, kad šie ginklai skubiai perduodami Iranui.

Tai būtų būdas Iranui pademonstruoti savo galią be tiesioginio branduolinio ginklo panaudojimo, tačiau pasiekiant panašų griaunamąjį efektą.

Regiono monarchijų dilema ir Turkijos ambicijos

Persijos įlankos valstybės, tokios kaip Saudo Arabija ir Jungtiniai Arabų Emyratai, atsidūrė tarp kūjo ir priekalo. 

Nors jos norėtų, kad Iranas būtų sutramdytas, jas gąsdina Trumpo pareiškimai, kad jos pačios turi rūpintis savo saugumu. 

Saudo Arabija jau pradėjo ieškoti alternatyvų ir paprašė Pakistano (o per jį – Kinijos) atsiųsti priešraketinės gynybos sistemas HQ-19. 

Tai sukuria ironišką situaciją: Kinija ginkluoja abi puses – Iraną puolamaisiais ginklais, o saudo arabus – gynybiniais, paversdama regioną savo ginkluotės bandymų poligonu.

Tuo tarpu Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoğanas meta dar vieną iššūkį, pareikšdamas apie galimą karinį įsikišimą į Izraelį, jei karas prieš Iraną užsitęs. 

Erdoğanas bando perimti islamo pasaulio gynėjo vaidmenį, o tai sukelia galvos skausmą Vašingtonui, kuriam tektų rinktis tarp NATO sąjungininkės Turkijos ir artimo partnerio Izraelio.

Išvados: imperijų saulėlydis ar naujas stabilumas?

Situacija Hormūzo sąsiauryje pasiekė kritinį tašką. Jei JAV sustabdys pirmąjį tanklaivį su Irano nafta, plaukiantį į Kiniją, tai bus tiesioginis susidūrimas su Pekinu. Jei praleis – tai bus suvokiama kaip JAV, kaip pasaulinio hegemono, silpnumo ženklas, panašiai kaip 1956 m. Sueco krizė užbaigė Britų imperijos dominavimą.

Pasaulis šiuo metu stovi ties pavojinga riba. 

Trumpo „maksimalaus spaudimo“ politika susiduria su Irano „viskas arba nieko“ strategija ir Kinijos siekiu perbraižyti įtakos sferas. 

Ar ši „ideali audra“ pasibaigs diplomatija, ar peraugs į globalų konfliktą, priklausys nuo to, ar kuri nors pusė išdrįs pirmoji nuspausti trigerį arba, priešingai, žengti žingsnį atgal derybų link.

Šaltinis: YouTube vaizdo įrašas / Jurijaus Šveco įžvalgos