Net nedidelis branduolinis karas gali sukelti visuotinį badą - štai ką rodo duomenys

Nors tai neabejotinai gera žinia, neturime leisti, kad ji įklampintų mus į ramybę.

Šių metų įvykiai pasaulyje, ypač Ukrainoje, padidino branduolinio konflikto baimę iki tokio lygio, kokio nebuvo nuo Šaltojo karo laikų.

Pasaulyje tebėra daugiau kaip 10 000 branduolinių kovinių galvučių, o Kremliaus kalbos apie masinio naikinimo ginklus 2022 m. tapo vis grėsmingesnės.

Be siaubingų aukų likimų smūgio zonose, didelio masto branduoliniai mainai iš esmės pakeistų mums žinomą klimato sistemą, o ribotesni scenarijai galėtų turėti pragaištingą poveikį.

Vis daugiau darbų rodo, kad net vietinis branduolinis konfliktas gali sukelti klimato katastrofą. Kaip jūrų mokslininkai svarstėme, ką tai galėtų konkrečiai reikšti pasaulio vandenynams.

Pasaulinis badas ir klimato griūtis

1982 m. grupė mokslininkų, tarp kurių buvo ir Carlas Saganas, pradėjo kelti nerimą dėl klimato apokalipsės, galinčios kilti po branduolinio karo.

Naudodami paprastą kompiuterinį modeliavimą ir istorinius ugnikalnių išsiveržimus kaip gamtinius analogus, jie parodė, kaip dūmai, pakilę į stratosferą dėl gaisrų miestuose, gali ilgiems metams užstoti saulę.

Jie nustatė, kad ši "branduolinė žiema", kaip ją imta vadinti, gali sukelti katastrofišką badą toli nuo karo vietos.

Ronaldas Reiganas ir Michailas Gorbačiovas, aštuntojo dešimtmečio Jungtinių Valstijų ir Sovietų Sąjungos vadovai, remdamiesi šiuo darbu, pareiškė, kad branduolinio karo neįmanoma laimėti.

Šiuolaikinė grėsmė paskatino naują branduolinio karo galimo poveikio klimatui tyrimų erą. Naudodamiesi naujausiomis skaičiavimo priemonėmis ištyrėme pasekmes visai gyvybei Žemėje.

Naujausi mūsų tyrimai rodo, kad branduolinis konfliktas smarkiai sutrikdytų klimato sistemą ir sukeltų visuotinį badą. Jis taip pat galėtų smarkiai sutrikdyti vandenyną ir jo ekosistemas dešimtmečius ir galbūt tūkstančius metų po konflikto.

Kaip branduolinis karas gali užšaldyti Baltijos jūrą

Nagrinėjome scenarijų, pagal kurį JAV ir Rusijos branduolinis karas sukeltų 150 mlrd. tonų degančių miestų suodžių, kurie pasiektų viršutinius atmosferos sluoksnius.

Nustatėme, kad dėl mažo apšvietimo ir spartaus atšalimo įvyktų dideli fiziniai vandenyno pokyčiai, įskaitant smarkų Arkties jūros ledo plitimą.

Svarbiausia, kad šis ledas padidėtų ir užblokuotų paprastai neužšąlančius pakrančių regionus, svarbius žvejybai, akvakultūrai ir laivybai visoje Europoje.

Praėjus trejiems metams po tokio karo, Arkties jūros ledas išsiplėstų 50 proc. ir ištisus metus apledėtų Baltijos jūra, o pagrindiniai uostai, tokie kaip Kopenhaga ir Sankt Peterburgas, būtų uždaryti.

Net ir mažesnio masto Indijos ir Pakistano konflikto atveju į viršutinius atmosferos sluoksnius būtų išmesta nuo 27 iki 47 mlrd. tonų suodžių, o dėl to atsiradęs atšalimas smarkiai pakenktų laivybai Šiaurės Europoje.

Dar blogiau - staigus šviesos ir vandenynų temperatūros sumažėjimas sunaikintų jūrų dumblius, kurie yra jūrų mitybos tinklo pagrindas, ir sukeltų ilgus metus trunkantį vandenynų badą.

Nors tai paveiktų visą vandenyną, didžiausi padariniai pasireikštų aukštesnėse platumose, įskaitant visą Europą ir ypač Baltijos šalis, kur jau dabar trūksta vandenyno šviesos.

Arkties ir Šiaurės Atlanto vandenys patirtų didžiausią smūgį, kuris greičiausiai sukeltų visos ekosistemos žlugimą.

Nors žuvininkystė yra palyginti nedidelis Europos ekonomikos sektorius, žlugus sausumos žemės ūkio sistemoms, žemynui gali atsirasti papildomas spaudimas maisto ieškoti jūroje, todėl jam liktų nedaug galimybių apsirūpinti maistu.

Pasikeitęs vandenynas

Tikėjomės, kad dėl sumažėjusios saulės šviesos ir žemesnės temperatūros vandenynuose padaugės jūros ledo ir sumažės dumblių.

Tačiau buvome šokiruoti, kad mūsų modelio vandenynas išliko iš esmės pasikeitęs dešimtmečius po karo, dar ilgai po to, kai temperatūros ir šviesos sąlygos grįžo į prieškarinę padėtį.

Jūros ledas būtų įsitvirtinęs naujai išsiplėtusioje būsenoje, kurioje greičiausiai išliktų šimtus metų.

Praėjus dešimčiai metų po konfliktų, pasaulinis jūrų produktyvumas atsigavo ir net viršijo pradinę būklę.

Taip atsitiko dėl ilgalaikių vandenynų cirkuliacijos pokyčių, dėl kurių maistingosios medžiagos iš gelmių iškeliamos į paviršių.

Kai suodžiai išsisklaido ir atsigauna šviesa, fitoplanktonas gali panaudoti šias maistingąsias medžiagas sparčiam augimui.

Deja, tokios "geros naujienos" niekada nepasiekia Europos, nes jūrų produktyvumas Arktyje ir šiaurinėje Atlanto vandenyno dalyje, palyginti su likusiu pasauliu, tebėra sumažėjęs.

Taip atsitinka todėl, kad nauja aplinkos būklė palanki kitai, didesnei jūrų dumblių rūšiai, kuri iš tikrųjų gali ištraukti maistingąsias medžiagas iš vandenyno paviršiaus, kai žūsta ir nuskęsta, taip neutralizuodama fizinį perteklių.

Kodėl vandenynas taip lėtai atsigauna po branduolinio konflikto?

Vanduo šyla ir atvėsta labai lėtai, o vandenynas yra labai susisluoksniavęs, jame viena ant kitos sluoksniuojasi skirtingos vandens masės.

Dėl to vandenynas turi daug ilgesnę "atmintį" nei atmosfera.

Kartą sutrikdyti daugelis pokyčių yra negrįžtami per žmogiškąjį laiką arba mažai tikėtina, kad jie sugrįš į pradinę būseną.

Šios išvados leidžia naujai pažvelgti į tai, kokį didelį poveikį Žemės sistemai gali daryti žmogus.

Kol mes kovojame su tuo, kad mūsų išmetamos šiltnamio efektą sukeliančios dujos gali pakeisti klimatą per vieną geologinio laiko mirksnį, verta prisiminti, kad branduolinių ginklų arsenalai tebėra pakankamai dideli, kad iš esmės pakeistų Žemės sistemą per akimirksnį.

Ilgas ir trumpas paaiškinimas

Atsižvelgiant į šias kraupias įžvalgas, moraliai būtina paklausti, ką galima ir reikia daryti, kad būtų išvengta branduolinio konflikto.

Neseniai iš Oksfordo pradėjo skverbtis naujas požiūris į seną filosofiją.

Ši idėja, vadinama "ilgalaikiškumu", teigia, kad tinkamai atsižvelgus į galimų būsimų žmonių gyvybių skaičių, pirmenybė turėtų būti teikiama beveik visiems veiksmams, kurie bent šiek tiek sumažina žmonių išnykimo riziką.

Šią logiką lydi visi standartiniai atributai, kurie būdingi bandymams matematizuoti moralę.

Vis dėlto ji tampa kur kas prasmingesnė, kai suprantame, kad išnykimo rizika - taigi ir tikimybė, kad galime jo išvengti - nėra neįsivaizduojamai maža.

Net ir labiau ribotas konfliktas galėtų pastūmėti mūsų vandenynus į iš esmės naują būseną, kuri tęstųsi daug ilgiau, nei tikėjomės.

Supratimas apie šių laiko intervalų trukmę ir svorį turėtų būti mūsų nuolatinės diplomatijos skaičiavimų pagrindas.