Nuolatinės didelio karo grėsmės išvargintų ukrainiečių neguodžia europiečių susirūpinimas

(1)

Jau antrą kartą šiais metais netoli rytinių Ukrainos sienų sutelktos grėsmingos Rusijos pajėgos, verčiančios nerimauti dėl galimos atviros invazijos. ES akys nukreiptos į Baltarusijos pasienį ir pastangas sustabdyti Aliaksandro Lukašenkos hibridinę ataką. Tuo metu ukrainiečiai nerimauja, kad karas šalies rytuose gali atsinaujinti su nauja jėga.

Kaip Alfa.lt teigė atsargos karininkas ir Tarptautinio pasipriešinimo Rusijos propagandai centro vadovas Jurijus Kočevenka, ukrainiečiai nuolat jaučia karo grėsmę ir yra pasiryžę ginti tėvynę – apie lengvą pasivaikščiojimą kaip 2014 m. Rusija gali nesvajoti.

– Kokios pajėgos sutelktos prie jūsų sienų? Ar jų sudėtis leidžia spėti apie puolamąją paskirtį?

– Nedidelio masto karas vyksta nuolat, o ir prie didelio karo grėsmės mes čia, Ukrainoje, jau pripratome. Ir šį kartą sutelktų pajėgų pobūdis rodo, kad jos skirtos tikrai ne gynybai.

Jas sudaro taktinės batalionų grupės, o kiekviena tokia grupė yra savotiška maža armija. Jų komplektacija ir ginkluotė rodo agresyvius ketinimus.

Be to, dar viena smogiamoji grupė yra sutelkta Kryme, kur Rusijos pajėgos siekia iš viso apie 40 tūkst. kareivių. Juodosios jūros laivynas sustiprintas Baltijos laivyno ir Kaspijos flotilės vienetais. Priskaičiavus okupuotame Donbase esančias pajėgas, Rusija prieš Ukrainą yra išstačiusi daugiau nei 100 tūkst. kareivių.

Mano žiniomis, Ukrainos kryptimi šiuo metu sutelktos 36 tokios grupės. Taip pat nereikia pamiršti, kad priešininko pajėgos lenkia mus aviacija, raketų sistemomis ir kitais atžvilgiais.

Aprūpinimo infrastruktūrą šioms pajėgoms Rusija parengė dar pavasarį, kai ties Ukrainos sienomis taip pat buvo sutelktos galingos pajėgos. Tuo metu dalis pajėgų buvo atitraukta, bet smogiamoji grupė iš esmės liko vietoje.

– Situacija dabar panaši į tą, kuri buvo balandį?

– Iš tiesų nuo balandžio viskas tik tęsiasi. Vakarai ima reaguoti į grėsmes, kai šios sulaukia didesnio dėmesio žiniasklaidoje. Manau, kad, jei pastaruoju metu šio klausimo nebūtų iškėlusi JAV žiniasklaida, dabar greičiausiai nekalbėtume apie Vakarų reakciją.

Mus, ukrainiečius, Kremlius laiko nuolat įsitempusius ir visuomenė ima nuo įtampos pavargti.

Tad mes nematome didelio skirtumo tarp dabartinės padėties ir daugelio kitų atvejų, kai mums grasinta didelio masto įsiveržimu.

– Vakarų šalys skirtingai reagavo į dabartinį paaštrėjimą. Kaip vertinate įvairių šalių reakciją?

– Įdomiausiai sureagavo Jungtinė Karalystė, kuri ne visai oficialiais kanalais išplatino žinią apie pasirengimą dislokuoti Ukrainoje 600 specialiosios paskirties karių. Ukrainiečius ši žinia įkvėpė, nes mums tai daug geresnės naujienos nei nuolat reiškiamas Vakarų susirūpinimas.

Girdėjome nuomonių, kad toks britų žingsnis neva provokuotų Rusiją, bet tai netiesa. Rusija veikia pagal kitokią logiką nei Vakarų pasaulis. Maskvą provokuoja ne jėga, o silpnumas ir nepasirengimas. Rusija nepuola, jei žino, kad sutiks rimtą pasipriešinimą.

– Jei Rusija ryžtųsi puolimui, kokie būtų jo tikslai?

– Visiškai aiškiai galime kalbėti apie 3 strateginius tikslus. Pirmiausia – mūsų pajėgų grupuotės sąlyčio zonoje apsupimas ir sunaikinimas. Šiam tikslui pasiekti būtų vykdomas dvigubas puolimas Charkovo kryptimi iš Krymo ir per šiaurinę sieną.

Jei šis tikslas nebūtų pasiektas, antras strateginis tikslas – „pralaužti“ sausumos koridorių į Krymą ir okupuoti pietines Ukrainos sritis.

Trečias tikslas – galimas įsiveržimas iš Baltarusijos teritorijos, Lvovo užgrobimas ir Ukrainos atkirtimas nuo galimos pagalbos iš Vakarų. Šiuo metu tokių pajėgų Baltarusijoje nėra, bet visa reikalinga logistikos infrastruktūra yra parengta ir Rusijai nebūtų sunku tas pajėgas perkelti.

Rusija nekelia sau tikslo klasikine prasme okupuoti visą Ukrainos teritoriją.

Jų tikslas – priversti Ukrainą kapituliuoti, ypač jei Vakarai tik reikš susirūpinimą, priversti pasirašyti susitarimus dėl šalies federalizavimo, euroatlantinės integracijos atsisakymo ir taip toliau. Faktiškai Ukraina taptų vasalu, o dar po kelerių metų jau virstų visiškai kontroliuojama teritorija, kuri tik nominaliai vadintųsi Ukraina.

Ar Rusija pasiryš tokiam žingsniui – klausimas. Tačiau faktas yra tas, kad tokiam scenarijui jie ruošiasi, atidirbinėja jį štabų ir pajėgų mokymuose. Jei taip įvyktų, jau nebūtų kalbama vien apie paramą kažkokiems vadinamiesiems separatistams – puolimas būtų daug didesnio masto.

– Ukrainos kariuomenė pajėgi atremti tokį puolimą? Ar dabartinė šalies vadovybė adekvačiai reaguoja į grėsmes?

– Na, mes nuolat nepatenkinti valdžios veiksmais, bet sakyčiau, kad Ukrainos politinė vadovybė kuo toliau – tuo geriau suvokia grėsmes. Dar 2019 m. prezidentas Zelenskis puoselėjo iliuzijas, kad su Rusija galima susitarti. Dabar tokių iliuzijų nebėra. Kompromisai neįmanomi, nes Rusijos tikslai peržengia bet kokias įmanomas kompromisų ribas.

Ukrainos kariuomenė taip pat keičiasi – rugpjūtį įvykdyta daug svarbių kadrinių pakeitimų ir dauguma naujų generolų – jauni, kare dalyvavę žmonės. Tai aiškus signalas mūsų priešininkui, kad prireikus mes pasiruošę kariauti.

Kalbant apie kariuomenės pasirengimą, galima konstatuoti, kad per visus šio karo metus mes gerokai pažengėme reformuodami kariuomenę, ypač sausumos pajėgas.

Kaip jau minėjau, nusileidžiame priešininkui tokiose srityse kaip aviacija ir laivynas, bet galima pasidžiaugti, kad per pastaruosius metus mūsų sąjungininkai – JAV, Jungtinė Karalystė ir Turkija – skyrė daug dėmesio kaip tik šiems klausimams.

Kariuomenės kovinė parengtis niekada nebuvo tokia aukšta, kovinės brigados gerai komplektuotos ir parengtos, yra didelis veteranų rezervas, o ir visuomenėje ryžtas ginti tėvynę yra aukšto lygio. Įsiveržimo atveju mes duotumėme labai rimtą atkirtį – Rusijai tikrai „nešviečia“ toks lengvas pasivaikščiojimas, koks buvo 2014 m.

– Ar siejate Rusijos pajėgų sutelkimą su padidėjusiomis energetinio šantažo galimybėmis, manevrais prie Lietuvos sienų ir migrantų srautais į Lenkiją ir Lietuvą?

– Visa tai – vienos grandinės grandys. Tokiu būdu jie mėgina Europos ir visos tarptautinės bendruomenės kantrybę ir ryžtą.

Mūsų turimais duomenimis, Kremlius prognozuoja, kad Europa neišlaikys ir atsitrauks – ims daryti Rusijai politines ir ekonomines nuolaidas. Rusija tai traktuotų kaip pergalę ir tik padidintų spaudimą Ukrainai ir kitoms valstybėms. Hibridinė agresija prieš Lietuvą ir Lenkiją – taip pat šio didžiojo žaidimo dalis.

Jau anksčiau esu sakęs, kad mums reikalingas vieningas Baltijos ir Juodosios jūros frontas. Šiandien galime konstatuoti, kad toks frontas yra, tik sukūrėme jį net ne mes, o mūsų priešininkas.

Reikia pabrėžti ir kitą grėsmę – Rusija tuo pačiu metu kariauja ir psichologinį bei informacinį karą. Nepaisydama mūsų aptartų strateginių tikslų, ji nuolat vykdo ir kitą scenarijų – palaužti mūsų šalis psichologiškai ir pasiekti pergalę be šūvio.

Kai šiandien jie rėkia apie tai, kad neleis NATO įsitvirtinimo Ukrainoje, tai taip pat dalis tos pačios bauginimo kampanijos.

Tai, kad Europoje kalbama apie Rusijos provokavimo pavojų, deja, rodo, kad bauginimas jiems neblogai sekasi. Maskva labai bijo Ukrainos integravimosi su NATO, dėl to yra pasirengusi net pradėti didelio masto karą.

Visgi, nebijodamas pasirodyti per dideliu optimistu, sakyčiau, kad laikas veikia mūsų naudai. Ukraina su kiekvienais metais darosi stipresnė, o Rusija atitinkamai silpnesnė.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder