Ar tikrai žodžio laisvė ir viešasis interesas rūpėjo LRT direktorei, kai ji prieš kelis metus nušalino nuo valdymo pačią LRT Tarybą?

Ar tikrai žodžio laisvė ir viešasis interesas rūpėjo LRT generalinei direktorei Monikai, kai ji prieš kelis metus nušalino nuo „visuomeninio transliuotojo“ valdymo pačią LRT Tarybą – pasak įstatymo, „aukščiausiąjį kolegialų organą, vykdantį LRT valdymo ir priežiūros funkcijas“? 

Kai Tarybos darbo reglamentu pavertė Tarybos narius savo valdiniais, palikusi jiems iš esmės vienintelę teisę – pritarti generalinės direktorės sprendimams.

Tik viena iškalbinga citata iš dar neseniai veikusio Tarybos darbo reglamento: „Taryba turi teisę per protingą laiką pritarti Generalinio direktoriaus priimtam sprendimui, jei tokiam Generalinio direktoriaus sprendimui buvo reikalingas Tarybos pritarimas.“

Ar tikrai rūpindamasi laisve ir viešuoju interesu Monika pernai prieš pat Seimo rinkimus stūmė Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pataisas? 

Ar tikrai iš meilės laisvei Seimo narys Vytautas Juozapaitis Monikos pataisas parlamentui pateikė, o parlamento dauguma joms pritarė? 

Ir tikrai iš tos pačios aistringos meilės patarėjas Frederikas Jansonas patarė prezidentui Gitanui Nausėdai Monikos pataisas pasirašyti? Ir iš didžio rūpesčio laisve prezidentas jas pasirašė? Tikrai tuo tikime?

Juk esminė Monikos prastumta pataisa neigia vieną kertinių demokratijos, politinės laisvės principų – slaptą balsavimą už personalijas. 

Iki 2024-ųjų vasaros LRT įstatymas sakė: „LRT generalinį direktorių <…> į pareigas skiria ir iš pareigų atleidžia Taryba“. Po Monikos, Seimo ir Gitano pataisų, įstatymas skelbia: „LRT generalinį direktorių <…> į pareigas skiria ir iš pareigų atleidžia Taryba atviru balsavimu“.

Daugiau nei prieš šimtmetį, 1905-aisiais, jaunas intelektualas Povilas Višinskis savo tautiečiams, buvusių baudžiauninkų vaikams ir vaikaičiams, dėstė demokratijos pradžiamokslį. 

Klausė dar Rusijos imperijos pavergtų lietuvių: kodėl visuomenės, tautos laisvei užtikrinti yra būtinas „lygus, slaptas ir betarpiškas balsavimas“? 

Ir atsakė: todėl, kad tik toks balsavimas išvaduoja žmogų nuo prievartos ir leidžia jam laisvai apsispręsti. „Kad nieks negalėtų prispirt paduoti balsą už nepatinkamą žmogų, svietas išmislijo slaptą balsavimą“, – aiškino Višinskis.

Povilas Višinskis | wikipedija.org, Freres Čyžo (foto studija Vilniuje) nuotr.

Prabėgo amžius. Lietuvius nūnai moko Monika su Remigijumi, Frederikas su Gitanu… Ir lietuviai tarsi Orvelo (Orwell) knygos personažai ima skanduoti: „vergija – tai laisvė!“, „melas – tai tiesa!“, „kelias į vergiją – tai kelias į laisvę!“

Lieka skubos tvarka dar šiemet įteisinti laisviausią ir teisingiausią atvirą balsavimą renkant nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatus, įtvirtinti paprasta tvarka – bet ilgai nedelsiant – atvirą balsavimą Seimo ir prezidento rinkimuose.

Ginant laisvę ir viešąjį interesą, regis, būtų teisinga Lietuvos Respublikos piliečių pasuose žymėti, už kurią partiją, už kurį asmenį pilietis Seimo ir prezidento rinkimuose balsavo. 

Balsavusiųjų sąrašus su jų pasirinkimais demokratijos labui derėtų skelbti Vyriausiosios rinkimų komisijos ir Vidaus reikalų ministerijos interneto svetainėse.

Ar tikrai nesame to verti? Nejaugi pristigsime drąsos eiti iki galo? Juk tai – Kristinos Sabaliauskaitės, Monikos Garbačiauskaitės ir „mūsų visų Sausio 13-ji“!

Taip, tai ir Remigijaus Žemaitaičio šventė – juk ne iš meilės laisvei šią šventę jis išprovokavo, ją su komanda vis parežisuoja. 

Juk joks viešąjį interesą išties ginantis politikas šitaip „karingai“ nesielgtų – nepradėtų demonstratyviai chamiškos asmeninės kovos su LRT direktore.

Ir ką šioje šventėje veikti dvasinės pusiausvyros dar nepraradusiam, į juodą cinizmą nepuolusiam piliečiui? Atsisakyti iliuzijų ir pasistengti įsijausti į Orvelo personažų vaidmenį – prisidėti prie kolektyvinių skanduočių? Ar imituoti Frederiko, Gitano ir Seimo daugumos stebėtojų poziciją – žiūrėti, kas ką?

O gal dar naiviai tikėtis, kad visaliaudiniai makabriški spektakliai netaps šios šalies kasdienybe? Kad, institucijoms padoriai atliekant savo pareigas, šalis iš tokių spektaklių gali ištrūkti?

Ar šiuo atveju LRT Tarybos nariai išdrįstų imtis atsakomybės ir atsistatydinti? Ar turėtų moralinių galių leisti veikti dar nepakeistam LRT įstatymo 13 straipsnio 7 punktui: „Tarybai atsistatydinus in corpore, LRT generalinis direktorius, generalinio direktoriaus pavaduotojas (pavaduotojai) atleidžiami iš pareigų“?

Regis, tai bene vienintelis būdas išgelbėti „visuomeninį transliuotoją“ iš karo apkasų, dar likusius žurnalistus – iš propagandos karių uniformų. 

Tiesiog atimti dužlų žaislą iš Remigijaus ir Monikos, sugrąžinti atsakomybę už LRT tiems, kuriuos įstatymas įpareigojo suformuoti LRT Tarybą, „atstovaujančią visuomenės interesams“ ir „veikiančią visos visuomenės naudai“.

Tik tiek. Bet ar ne per daug negalios sukaustytoms mūsų institucijoms?

Autorius yra literatūrologas, kultūros istorikas, pirmasis atkurtos Lietuvos respublikos kultūros ir švietimo ministras