Padovanojęs pasauliui Sofiją Loren

Kone visi jo filmai sulaukė didžiulės sėkmės tiek tarp žiūrovų, tiek tarp kritikų. Holivude apie jį būdavo kalbama pašnabždomis, jis vadintas aiškiaregiu, nes pasirinkdavo scenarijus, kurie tapdavo legendomis.

Būdamas neįtikėtinai darbštus, jis spėjo padirbėti su tokiais garsiais režisieriais kaip Federikas Felinis (Federico Fellini), Džordžijus Kapitanis (Giorgio Capitani), Vitorijas de Sika (Vittorio De Sica), Albertas Latuada (Alberto Lattuada) ir Mikelandželas Antonionis (Michelangelo Antonioni).

Karlas Pontis gimė 1912 m. gruodžio 11-ąją Milano provincijoje, nedideliame Madžentos miestelyje, o mirė nuo plaučių ligos 2007 m. sausį. Mokyklą mažasis Karlas lankė ten pat, Madžentoje, o ją baigęs tvirtai nusprendė eiti tėvo pėdomis ir tapti advokatu.

Jis įstojo į Milano universiteto teisės fakultetą. Karlas pats užsidirbdavo pinigų studijoms, padėdamas tėvui. Baigęs studijas 1934 m. K.Pontis gavo bakalauro diplomą ir įsidarbino tėvo kontoroje.

Vienais pirmųjų Karlo klientų tapo kino atstovai: Karlas jiems padėdavo įforminti ir patikrinti sutartis su aktoriais. Šis darbas tiek įtraukė jaunąjį teisininką, kad jis nutarė savarankiškai prodiusuoti filmus.

Kūrybinio kelio pradžia

Ilgą ir akmenuotą kelią kine Karlui pavyko pradėti tik 29-erių. Ši veiklos sritis ambicingą jauną žmogų įtraukė kaip liūnas: jis suprato, kad prodiuserio profesija gali būti jo pašaukimas ir kad jis gali „susikrauti turtą".

Jau 4-ojo dešimtmečio pabaigoje ir 5-ojo pradžioje Karlas bando savarankiškai „gaminti" kino juostas. Pirmasis rimtas jaunojo prodiuserio darbas buvo Marijaus Soldačio (Mario Soldati) režisuotas filmas „Mažas senovinis pasaulėlis" (Piccolo mondo antico), sukurtas pagal A.Fogacaro (A.Fogazzaro) apysaką.

Nors filmas sulaukė pasisekimo tarp žiūrovų ir 1941 m. pelnė premiją „Auksinis liūtas" už geriausią moters vaidmenį (akt. Alida Vali), naciai už „antivalstybinę veiklą" K.Pontį įkalino, tiesa, neilgam.

Antrasis pasaulinis karas ritosi per Europą, griaudamas ne tik miestus, bet ir Karlo Pončio svajones. Nepaisant Europą ištikusios krizės, jis 1943 m. prodiusavo filmą „Idealistas Džakomas".

Karui pasibaigus 1945 m. Karlas įsidarbino kino studijoje „Lux film", kurioje dirbo iki 1950 m. ir išleido apie dešimtį kino filmų.

Paskui Karlas Pontis nutarė steigti savo studiją, o jo kompanionu tapo italų kilmės amerikietis prodiuseris Dinas De Laurentis (Dino De Laurentiis). Jie drauge įkūrė „Ponti De Laurentiis Company".

Per šešerius firmos gyvavimo metus šie du talentingi prodiuseriai į ekranus išleido per 20 filmų. Garsiausi to laikotarpio darbai yra V.de Sikos režisuotas „Neapolio auksas", F.Felinio „Kelias" ir „Karas ir taika" su Odre Hebern (Audrey Hepburn). F.Felinio filmas buvo įvertintas „Auksiniu liūtu" ir „Oskaru".

Pigmalionas ir Galatėja

Tolesnis Karlo Pončio gyvenimas ir darbas buvo „bėgimas". Slapstydamasis nuo Italijos policijos, Karlas persikėlė į Prancūziją. To priežastis - meilė, dėl kurios Karlas atsisakė tėvynės.

1946 m. K.Pontis vedė, jo žmona tapo generolo duktė, gražuolė Džulijana Fiastri (Giuliana Fiastri). „Popieriuje" K.Pončio ir Dž.Fiastri santuoka truko 11 metų, o tikrovėje viskas buvo kitaip. Gimus vaikams poros santykiai pašlijo. Kaip prisiminė K.Pontis, paskutiniuosius dvejus santuokos metus jie nebegyveno drauge.

6-ojo deš. pradžioje jau pagarsėjęs kino prodiuseris Karlas Pontis susipažino su didžiausia gyvenimo meile Sofija Vilani Šikolone (Sofia Villani Scicolone). 38-metis Karlas pietavo su bičiuliu Romos kavinėje, pro kurios langus atsiveria vaizdas į Koliziejų.

Toje pačioje kavinėje buvo ir Sofija. Karlas, tuo metu pakviestas teisėjauti grožio konkurse, iškart pastebėjo gražuolę, paprašė draugo prieiti prie merginos ir pasiteirauti, ar ta nenorėtų dalyvauti konkurse „Mis Roma".

Iš pradžių Sofija atsisakė, bet K.Pontis buvo atkaklus: jis papasakojo merginai, kad yra kino prodiuseris ir pasauliui atrado jau ne vieną kino žvaigždę.

Sofijos veidas Karlui pasirodė neįprastas, o mimika labai išraiškinga, būtent tokios aktorės jis ir ieškojo. Padvejojusi Sofija sutiko dalyvauti konkurse, kuriame užėmė antrąją vietą ir pelnė titulą „Mis Elegancija".

Po konkurso Karlas pasikvietė merginą į atranką, tačiau studijoje ji niekam įspūdžio nepadarė, jai buvo patarta numesti svorio ir pasidaryti plastinę nosies operaciją.

Sofija pasipiktinusi atrėžė nė už ką nekeisianti išvaizdos, o jeigu jam reikia, tegu pats nusipjauna, ką tik nori.

Ir vos ne trenkusi durimis pabėgo. Kurį laiką ji bandė laimę kine savarankiškai, filmuodavosi trečiarūšiuose filmuose, o po kelių nesėkmių grįžo į Karlo biurą ir po kelias valandas tykodavo jo prie durų.

K.Pončio sekretorė net praminė ją „Mis Priimamasis". K.Pontis neatlaikė tokio spaudimo ir merginai surengė pirmuosius kino bandymus.

Patyręs prodiuseris matė, kad mergina gali daug pasiekti. Anksčiau atradęs puikiąją Džiną Lolobridžidą, jis neabejojo, kad ir Sofija pasirodys ne prasčiau. Tad jis pasiūlė jai nusifilmuoti jo prodiusuojamame filme „Ana", o Sofija vaidmenį atliko labai talentingai.

Iš pradžių Karlas jaunai aktorei padėdavo nesavanaudiškai: pirko jai drabužius, mokė dažytis ir šukuotis, net vaikščioti, privertė skaityti grožinę literatūrą. Jis kantriai aiškindavo režisieriams, operatoriams, kaip tinkamai filmuoti Sofiją, kokį rakursą pasirinkti.

Būtent Karlas patarė jai pasirinkti sceninį vardą Sofija Loren. Su kiekviena diena mergina vis gražėjo ir Karlas nebegalėjo tvardyti jausmų, užsimezgė audringas romanas. Ir netrukus Sofija tapo pagrindine moterimi jo darbe, o netrukus - ir asmeniniame Karlo Pončio gyvenime.

Slaptas romanas ir tremtis

Po pirmojo rimto vaidmens filme „Neapolio auksas" 20-metė debiutantė sulaukė ne tik pripažinimo, bet rankos ir širdies pasiūlymo.

Baigus kurti filmą, prodiuseris Karlas Pontis padovanojo jai žiedą su briliantu. Nuo jausmų apsvaigusi Sofija net neatkreipė dėmesio į tai, kad jos mylimasis neskuba palikti žmonos.

Bet tam buvo rimtų priežasčių. Iki 1970 m. Italijoje skyrybos buvo draudžiamos, nes joms nepritarė Vatikanas.

Norėdamas apeiti įstatymą, K.Pontis ilgai konsultavosi su teisininkais ir priėmė sprendimą: su pirmąja žmona „pagal įgaliojimą" išsiskirti Meksikoje ir taip pat „neakivaizdžiai" įregistruoti savo ir Sofijos santuoką. Nors santuoka buvo įregistruota, vestuvinę suknelę Sofija Loren galėjo pasimatuoti tik filmavimo aikštelėje:

Vatikanas nepripažino skyrybų ne Italijos teritorijoje, todėl Karlo ir Sofijos santuoką paskelbė negaliojančia. Karlas buvo apkaltintas dvipatyste, o Sofija - neteisėtu nesantuokiniu ryšiu su vedusiu vyru. Jie stojo prieš teismą.

Per stebuklą išvengę kalėjimo, jie gyveno slapstydamiesi išsinuomotose vilose ir dangstydamiesi svetimomis pavardėmis. Begalinės peticijos Romos popiežiui rezultatų nedavė.

Daugiau kaip 10 metų Sofija ir Karlas gyveno kaip tremtiniai, kol po ilgo blaškymosi ir dvejonių priėmė Prancūzijos pilietybę.

K.Pončio santuokos su Dž.Fiastri nutraukimo liudijimą pasirašė pats Prancūzijos ministras pirmininkas Ž.Pompidu (Georges Pompidou). 1966 m. S.Loren ir K.Pončio santuoka buvo oficialiai pripažinta.

O žmonės netikėjo

Po to jie nebesiskyrė iki Karlo mirties. Su pirmąja žmona Karlas susilaukė dviejų vaikų, Gvendalinos ir Alesandro. Gven pasirinko advokatės profesiją, kaip senelis, o Alesandras pasekė tėvo pėdomis ir tapo prodiuseriu.

Po kelių persileidimų Sofija Loren K.Pončiui pagimdė su sūnus, Karlą ir Edoardą. Karlas tapo žinomu dirigentu, o Edoardas dirba kino režisieriumi.

Jiedu buvo kartu jau 20 metų, o piktavaliai vis negalėjo nusiraminti ir sutuoktinius nervino nesibaigiančiomis naujienomis apie jų daugybę romanų.

Sofija Loren net nesiteikdavo teisintis, o Karlas Pontis viename interviu juokdamasis pasakė, jo, aišku, negalima vadinti šventuoju, bet jeigu jis išties būtų įsivėlęs į visus tuos žurnalistų jam priskiriamus romanus, kurti filmų jam tiesiog nebūtų likę laiko.

Sofija Loren ir Karlas Pontis kartu nugyveno daugiau kaip pusę amžiaus, dalindamiesi džiaugsmais ir sielvartais, kartu didžiavosi sūnų laimėjimais. Karlui buvo jau 94 metai, kai baigėsi jo žemiškasis kelias. K.Pontis mirė 2007 metais.

Praėjus keleriems metams po prodiuserio mirties, jo žmona pasakė: „Po jo mirties jau praėjo nemažai laiko, o man netapo lengviau. Aš nepaprastai ilgiuosi Karlo, savo brangiojo vyro". Užsimiršti jai padeda tik darbas.