Po mėnesius trukusios įtampos pirmadienį V.Putinas, pripažinęs separatistinių Donecko ir Luhansko „respublikų" nepriklausomybę, įsakė dislokuoti savo kariuomenę šiose rytinėse Ukrainos teritorijose.
Dislokavimo apimtis lieka neaiški, tačiau šio sprendimo pasekmių ilgai laukti nereikėjo. Ketvirtadienį pasirodė informacija apie tai, kad V.Putinas, esą siekdamas „demilitarizuoti Ukrainą", pradėjo karinę operaciją. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis šalyje paskelbė karinę padėtį.
Rusija prie Ukrainos sienų yra sutelkusi daugiau negu 150 tūkst. karių. Pridėjus separatistų ginkluotąsias pajėgas, jų gali būti iki 190 tūkst.
Du karai Čečėnijoje
1994 m. pabaigoje, trejus metus toleravusi Kaukazo Respublikos faktinę nepriklausomybę, Maskva pasiuntė kariuomenę sutramdyti Čečėniją. Nepaisant valstybių pajėgumų skirtumo, rusai susidūrė su įnirtingu čečėnų pasipriešinimu ir 1996 m. atsitraukė.
Kariuomenė vėl buvo pasiųsta 1999 m. spalį, vadovaujant ministrui pirmininkui V.Putinui, kuris netrukus tapo Rusijos prezidentu. Buvo skelbiama, kad karių misija yra „antiteroristinė operacija", pradėta reaguojant į mirtinus išpuolius Rusijoje.
Maskva dėl to apkaltino čečėnus, bet yra įrodymų, jog gyvenamųjų namų sprogdinimus, per kuriuos žuvo nekalti žmonės, surengė Rusijos saugumo tarnybos.
2000-ųjų vasarį Rusijos kariuomenė, sulyginusi miestą su žeme, užėmė Čečėnijos sostinę Grozną. Čečėnijoje prasidėjo partizaninis karas. 2009 m. Kremlius savo operaciją užbaigė. Per du karus Čečėnijoje iš abiejų pusių žuvo dešimtys tūkstančių žmonių.
Žaibiškas karas su Sakartvelu
2008 m. rugpjūtį Rusija ir Sakartvelas penkias dienas kariavo dėl Pietų Osetijos - nedidelio separatistinio Sakartvelo regiono.
Naktį iš rugpjūčio 7 į 8 d. Sakartvelas pradėjo puolimą, kad susigrąžintų Pietų Osetijos kontrolę, kurią prarado po Sovietų Sąjungos žlugimo ir karo 10-ojo dešimtmečio pradžioje. Rusija nedelsdama pasiuntė savo karius į Sakartvelo teritoriją. Nors jos armija ir nepasiekė sostinės Tbilisio, Sakartvelas karą pralaimėjo.
Žaibiškas konfliktas nusinešė kelis šimtus gyvybių, buvo atplėšta dalis Sakartvelo teritorijos. Netrukus Kremlius pripažino Pietų Osetijos ir Abchazijos - kitos separatistinės provincijos - nepriklausomybę ir nuo to laiko ten turi savo karines bazes. Vakarai pasmerkė šią de facto okupaciją, tačiau jokių veiksmų padėčiai pakeisti nesiėmė.
Karas su Ukraina
2014 m., po revoliucijos Ukrainoje, per kurią buvo nuverstas Kremliui lojalus prezidentas Viktoras Janukovyčius, Rusijos atsakas buvo Krymo pusiasalio aneksija. Ten pasirodė „žalieji žmogeliukai" be atpažinimo ženklų.
Pusiasalis buvo okupuotas Rusijos, nors prezidentas V.Putinas ilgai neigė, kad Kryme veikė Rusijos specialiosios pajėgos.
Tarptautinė bendruomenė nepripažįsta Krymo aneksijos.
Netrukus po Krymo užgrobimo ir prijungimo prie Rusijos, Ukrainos rytuose, prie sienos su Rusija, Donecke ir Luhanske kilo Maskvos inspiruotas separatistų sukilimas. Separatistai paskelbė nepriklausomybę ir pradėjo intensyvią ginkluotą kovą su Kijevu. Kijevo ir Vakarų teigimu, Rusija per sieną pasiuntė ginklų ir savo karių separatistams paremti.
Maskva šiuos kaltinimus neigė, tačiau pripažino, kad Ukrainos rytuose yra rusų „savanorių".
Konfliktas aprimo po 2015 m., kai buvo pasirašyti Minsko taikos susitarimai. Tačiau nuo 2021 m. pabaigos Rusija suintensyvino karinius manevrus ore, sausumoje ir jūroje aplink Ukrainos teritoriją.
Pirmadienį V.Putinas pripažino dviejų atsiskyrusių „respublikų" nepriklausomybę ir įsakė jose dislokuoti savo kariuomenę. Ketvirtadienį ryte regione prasidėjo karas. Tai „Vakaro žinioms" patvirtino patys ukrainiečiai - svarbiausiuose šalies miestuose girdėti sprogimai, gyventojai skubiai traukiasi į atokesnius rajonus.
Nuo 2014 m. per konfliktą Ukrainoje žuvo daugiau nei 14 tūkst. žmonių, ir galima neabejoti, kad žuvusiųjų tik daugės.
Intervencija į Siriją
2015 m. Rusija dislokavo savo kariuomenę karo draskomoje Sirijoje, palaikydama prezidento Bašaro al Asado (Bashar al-Assad) jau beveik sutriuškintą ir paskutines dienas skaičiavusią kariuomenę.
Rusijos įsikišimas, ypač jos oro pajėgos, pakeitė konflikto eigą B.al Asado naudai. Tai leido Damasko režimui pasiekti lemiamas pergales ir susigrąžinti sukilėliams bei džihadistams užleistas teritorijas.
Maskva turi dvi karines bazes Sirijoje: Hmeimimo aerodromą Šiaurės vakaruose ir Tartuso jūrų uostą toliau į pietus. Pasak Maskvos, Sirijoje dislokuota daugiau kaip 63 tūkst. Rusijos karių.
Taip pat skaitykite
