Pokyčiai Afganistane keis ir pasaulio politiką

- JAV pasitraukė iš Afganistano, tačiau aiškina šiai šaliai, kas turi stoti prie jos vairo. Tuo pat metu Kinija neslepia palaikymo Talibanui. Kaip visa tai reikėtų vertinti?

- Matome tipišką blogai organizuotos Vakarų valstybių užsienio politikos pavyzdį. Bet kas, žinantis afganų karų istorijas nuo XVIII a., negalėjo tikėtis kito rezultato, kaip tik beprasmiško milžiniškų resursų švaistymo ateinant į šią šalį, siekiant stabilizuoti padėtį joje, o galiausiai - gėdingai pasitraukiant.

Tai galima taikyti tiek senosioms, nuo didžiosios priešpriešos laikų konkuravusioms, Rusijos ir Didžiosios Britanijos imperijoms, tiek jų pėdomis nusprendusiai sekti ir visą NATO koaliciją į šią avantiūrą įtraukusiai JAV.

Koalicijos narės, užuot sprendusios panosėje buvusius pačių saugumo klausimus, aukojo lėšas ir laiką dalyvavimui teatralizuotoje komedijoje.

Ji buvo pradėta siekiant pamokyti esą dvynius-dangoraižius sugriovusius teroristus, o baigėsi niekuo.

Norėdamas palinksminti mūsų skaitytoją, remdamasis asmenine patirtimi, papasakosiu, kaip atrodė koalicijos aukšto rango pareigūnų ir kariškių buvimas Afganistane.

Prieš ketverius metus besilankydamas ten ir norėdamas patekti pas mūsų pilietį, seną savo bičiulį ir vienintelį Lietuvoje išmanantį užsienio politikos niuansus, Vygaudą Ušacką, turėjau pereiti lygiai 8 kordonus su sustiprintais „blokpostais", ir, norėdamas pasiekti „avilio centrą", pereiti iš pastatų suformuotą koridorių.

Aukšto rango žvalgybos kariškiai slėpėsi už dar sudėtingesnės saugos sistemos.

Jų bandymas išvažiuoti iš taip saugomų vadaviečių priminė kosminę epopėją - pirma buvo siunčiamos žvalgybos pajėgos, paskui judėjo apsaugos avangardai, šarvuotas transportas ir ariergardai.

Tokiomis sąlygomis įsivaizduoti, kad atliekamas diplomatinis ar svarbus karinis darbas, buvo juokinga.

Pagaliau šitas kvailių paradas baigėsi ir į pasaulio galybę bei naują „tvarkdarį" pretenduojantys kinai suskubo pareikšti, kad palaiko „tautinę šalies valdžią".

Jie supranta, kad Amerikai išėjus visi galių svertai atiteko turkams, tačiau norėjo parodyti, kad esą irgi žino, kaip turi būti tvarkomas pasaulis.

Turkų ir kinų santykiai, ypač dėl uigurų, yra komplikuoti, tad pareiškimas buvo labiau deklaratyvus, įkeliant koją į teritoriją, kurioje konfliktas tikrai nesibaigs.

Visai kitaip šiame kontekste atrodo turkai, kurie, galimas daiktas, netrukus parodys, kad janyčarai puikiausiai sugeba tvarkytis Osmanų imperijai priklausiusiose teritorijose.

Mandatas, kurį šiandien tvarkytis Afganistane gavo Turkijos prezidentas Redžepas Tajipas Erdoganas (Recep Tayyip Erdogan), yra viena iš būsimų didžiojo Turano apraiškų.

Nenustebsiu, jeigu netrukus pasigirs turkų pareiškimai, kad šalis per daug prarado po Pirmojo pasaulinio karo ir laikas grįžti prie savų įtakų sferų, o toks planas bus pradėtas realizuoti.

Kas nori suprasti, apie ką kalbama, tegul pasiima Arabijos Laurenso knygą „7 išminties kalvos" ir tada supras, kokia efektyvi buvo britų žvalgyba statant į vietą tuometinę vokiečių sąjungininkę Pirmajame pasauliniame kare.

Taip pat supras, į kokias teritorijas ir kokiu lygiu šiandien pretenduoja Turkija.

- Ar šie pasikeitimai gali būti susiję su atsinaujinusiomis kovomis Armėnijos ir Azerbaidžano pasienyje?

- Demonstratyvus pergalingas Turkijos žygiavimas į senąsias osmanų teritorijas negali nekelti baimių tose teritorijose buvusių ir vėliau nepriklausomomis tapusių šalių žmonėms.

Turkai grįžta į senąsias teritorijas, primindami senąsias osmanų pergales.

Tai nėra taikus kultūrinis grįžimas ar grįžimas per ekonomines įtakas ar ekonominį bendradarbiavimą.

Tai yra grįžimas, primenantis XIX a. vidurį, kuomet teritorijos perėmimas ginkluota jėga buvo laikomas svarbiausiu politiniu instrumentu.

Nepaisant to, naujo konflikto paaštrėjimo azerų-armėnų pasienyje nelaikyčiau atsaku į turkų veiksmus.

Tai gilaus vidinio konflikto pačioje Armėnijoje pasekmė.

Nikola Pašinianas vėl laimėjo rinkimus ir prorusiška partija šiandien neturi kitos galimybės grįžti į valdžią, kaip tik gilinti konfliktą su azerais maišant kortas bandančiam šią problemą spręsti N.Pašinianui.

Buvusiame konflikte Armėnija prarado dalį neteisėtai valdytų teritorijų, bet iš esmės išsprendė savo politinio ir ekonominio gyvavimo klausimus, nes atsivėrė bendradarbiavimo ir bendravimo galimybės ne tik su azerais, bet ir su turkais.

Mano vertinimu, tai buvo milžiniškos svarbos pozityvus poslinkis armėnų politiniame gyvenime.

Žinoma, nei N.Pašiniano priešininkams, nei rusams ši situacija neatrodė priimtina, nes ji reiškė, kad anksčiau ar vėliau armėnai dreifuos tolyn nuo motinėlės Rusijos ir tai bus dar vienas „sąjungininko" praradimas, o jų ir taip liko ne tiek daug.

Buvo Batka, bet jo gali nebelikti. Tuomet, jeigu erdoganišku metodu nebus įkelta koja į Baltarusiją, ši šalis rusams bus prarasta. Armėnija dreifuoja į Vakarus.

Moldovos su prezidentu Igoriu Dodonu nebeliko. Tadžikai „pridėjo į kelnes" ir sprendžia išgyvenimo klausimus, susijusius su artėjančio Talibano pavojumi.

Vidurinė Azija atsidūrė tokioje sudėtingoje saugumo ir santykių su Rusija situacijoje, kad, kilus konfliktui, viena Rusija jo išspręsti nebepajėgtų. O į tokį konfliktą gali tekti veltis, nes norinčių rusus sukiršinti su afganais yra apsčiai.

Tokiu būdu rusams būtų „supančiotos rankos" ir jie skubiai turėtų spręsti savo „minkštos papilvės" saugumo klausimus Vidurinėje Azijoje, o ne reikštis Baltijos regione.

Ne vien Gabrielius Landsbergis kas antrą naktį sapnuoja talibų karinius veiksmus rusų pašonėje.

Štai ir turime vaizdelį - pasaulis virto didžiuliu įtampų katilu. Afganistanas, Užkaukazė, potencialios problemos Vidurinėje Azijoje, milžiniškos Turkijos ambicijos, kurioms leidžiama realizuotis - šie dalykai didina nestabilumą ir neapibrėžtumą.

Tik sprendžiantis šiai situacijai, bus galima prognozuoti, kaip po 10-ies metų atrodys pasaulis.

- Gal visa tai susiję su augančiais, bei jau ir kaimynines Lenkiją ir Latviją pasiekiančiais nelegalų srautais?

- Dažnai sakoma - „po to dar nereiškia, kad dėl to". Bandoma pasakyti, kad nelegalų problema atsirado kilus konfliktui su Aliaksandru Lukašenka, bet kai kas teigia, kad taip įvyko ne todėl, jog konfliktas uždavė pabėgėlių krizės parametrus.

Tokių teiginių autoriai bando pasakyti - pasaulyje pasikeitė situacija, pabėgėlių padaugėjo ir jie pradėjo skverbtis į ES per mūsų teritoriją. Jiems reikia užduoti analogišką klausimą - kodėl tai nevyko anksčiau, kai Angela Merkel (Vokietijos kanclerė), atkišusi krūtinę, kvietė jaunus arabus?

Jų čia nebuvo todėl, kad A.Lukašenka, suvokdamas santykių su lietuviais, lenkais ir latviais svarbą, saugojo sieną. Jis žinojo, kad norint išsaugoti santykius, pabėgėlius teks pasiimti atgal ir sugrąžinti juos namo už savo lėšas.

Batka vykdė adekvačią, tarptautiniais susitarimais pagrįstą, politiką, suvokdamas, jog jo konflikte su Maskva Baltijos šalys yra gyvybiškai svarbios ir reikalingos.

Kvailiams Latvijoje, Lietuvoje ir Lenkijoje pagalvojus, kad, jeigu Baltarusijoje kažkas „po savimi prisidirba", tai reiškia revoliucinę srovę, ir pradėjus nepamatuotai ir neapgalvotai kištis į Baltarusijos politinę situaciją, kaimyninės šalies vadovas buvo įvarytas į kampą.

Jis, siekdamas pasodinti Baltijos lyderius prie derybų stalo, šiandien nebeturi kitos išeities, kaip taikyti hibridinio karo formas.

Jis puikiai supranta, kad jo vaidmuo yra toks pats, kaip kadaise buvo skirtas Libijos vadovui Muamarui Kadafiui, kuris buvo laikomas pozicijose, kol atliko tam tikro barjero, saugančio Europą nuo pabėgėlių, vaidmenį.

Kad jo vaidmuo toks pats, kuris buvo skiriamas Sadamui Huseinui, privalėjusiam apsaugoti aljanso šalis nuo teroristų pertekliaus.

Įvairaus plauko politikams iš NATO ir JAV nusprendus, kad nužudžius M.Kadafį ir S.Huseiną atėjo laikas sulaužyti efektyviai veikusias schemas, jų žvilgsniai nukrypo į Europą.

Batka tikisi, kad laikinai gali gauti indulgenciją panaudodamas Baltarusiją kaip barjerinę valstybę: „Aš ilgą laiką tai dariau. Susitarkime, kad ir toliau tai darysiu."

Ar su juo tarsis? Atsakau - ne. Nes valdžia, pirmiausia mūsų, verčiau taškys biudžeto lėšas ir rizikuos sukelti karinį konfliktą, negu sės prie derybų stalo.

Ar reikėtų tartis? Netgi aš manau, kad šiandien tai daryti jau per vėlu. Užėmus tokią kietą poziciją, kokią bando laikyti Lietuvos valdantieji, reikia turėti „kietesnius kiaušinius" ir būti įsigijus iš anksto gerokai daugiau resursų negu 1,5 km tvoros.

Kadangi situacija yra tokia, neabejotina, jog konfliktas tik aštrės. Ir kai Batka grasina ginkluotais teroristais Lietuvos pasienyje, siūlau į tai žiūrėti labai rimtai. A.Lukašenka supranta, kad žodžiais valstybės resursų reikalaujančiais ir juos tuščiai eikvojančiais pabėgėliais Lietuvos „pridurkų" nepagąsdinsi.

O štai terorizmo ir diversinių aktų pavojus - rimtas argumentas, sodinęs prie derybų stalo ne vieną europinę vyriausybę.

Ką reikia daryti?

Iš visų jėgų ir sparčiai ruoštis konfliktui bei tyliai pasakyti Batkai - berneli, su teroristais tartis ne tiktai tu moki.

Kaire ranka pasitikrink, ar nieko nėra po tavo „merso" sėdyne.

Bet ar mūsų valdantieji tai sugebės?...