Rusų tankai Baltarusijoje liks ilgam: kuo gali atsakyti Lietuva?

Alfa.lt kalbinti karybos ekspertai pateikia skirtingas padėties interpretacijas. Reaguoti Lietuva privalo, tačiau būdų tai daryti yra įvairių. Veikiausiai toliau stiprinsime nacionalinius gynybos pajėgumus, tačiau turėtume viską vertinti kompleksiškiau, į gynybos sritį įtraukdami ne tik grynai karinius dalykus, bet ir visos visuomenės ruošimą kritinėms situacijoms.

Mus skiria tik užkardas

Baltarusija seniai giriasi turinti didelę ir „galingą“ armiją. Esą bet kokiam potencialiam priešininkui ji grėsminga net ir be Rusijos pagalbos. Karybos apžvalgininkas Egidijus Papečkys siūlė nepervertinti menamos galybės, kuri iš esmės yra „popierinė“.

„Rusijos pajėgų dislokavimas Baltarusijoje labai smarkiai pakeitė bendrą situaciją. Pati Baltarusija kariniu požiūriu apskritai niekam nepajėgi – jos kariuomenė labai silpna. Daliniai smarkiai nekomplektuoti. Šauktinių nėra tiek daug, kiek mes galbūt įsivaizduojame, o profesionalų apskritai saujelė“, – teigė apžvalgininkas.

Pati Baltarusija kariniu požiūriu apskritai niekam nepajėgi – jos kariuomenė labai silpna.

Pasak jo, nieko geriau nepasakysi ir apie techninę Baltarusijos armijos būklę – šarvuota technika yra labai pasenusi ir baltarusiai nesugeba jos modernizuoti. „Rusija jiems modernizavo batalioną tankų T-72 B-3 ir du batalionus šarvuočių BTR-82. Savo jėgomis baltarusiai sugebėjo modernizuoti tik vieną šarvuočių batalioną“, – sakė E. Papečkys.

Ta pati padėtis su artilerija, kuri taip pat pasenusi, o priešlėktuvinės gynybos sistemos S-125 jau apskritai nebemodernizuotinos ir baltarusiai nebegali apsieiti be Rusijos sistemų. „Tačiau dabar prie mūsų sienų jau stovi Rusijos kariuomenė, kurią nuo mūsų skiria tik pasienio posto užkardas“, – sakė Alfa.lt pašnekovas.

Jis taip pat pabrėžė problemą, kad rusų pajėgų dydį Baltarusijoje bus sunku tiksliau įvertinti, nes, prisidengiant rotacijomis, pajėgų skaičių bus galima didinti – teigti, kad vieni daliniai keičia kitus, tačiau neišvesti iš Baltarusijos neva rotuojamų pajėgų.

Apžvalgininko nuomone, Lietuva bent jau kol kas neturi daug pagrindo nerimauti, nes šiandien Baltarusijoje sutelktos rusų pajėgos yra skirtos spausti Ukrainą, o ne Baltijos šalis, nors spaudimas mums, be abejonės, taip pat didėja.

Todėl Lietuva privalo atsakyti ir, E. Papečkio nuomone, nepaisydama sudėtingos popandeminės situacijos, didinti gynybos finansavimą bei įgyvendinti jau anksčiau numatytas programas: prieštankinės gynybos stiprinimą, oro gynybos stiprinimą ir salvinių raketinių sistemų įsigijimą.

„Tai neturi būti vertinama kaip ginklavimosi varžybos, nes viso labo užsitikriname pajėgumus, kurių niekada neturėjome.

Pavyzdžiui, Baltarusija turi kiniškų raketinių sistemų „Polonez“, galinčių smogti taikiniams Lietuvos teritorijoje. Privalome turėti sistemų, kuriomis galėtume atsakyti. Šiandien esame viena iš nedaugelio valstybių, kurios tokių pajėgumų neturi“, – teigė apžvalgininkas.

Bent kuopa amerikiečių

Specialiųjų operacijų pajėgų atsargos kapitonas Aurimas Navys portalui Alfa.lt teigė, kad dabartinis Rusijos pajėgų sutelkimas Baltarusijoje – faktinė šios valstybės okupacija. „Visgi esminio pokyčio, verčiančio iš pagrindų keisti Lietuvos ir Baltijos šalių gynybos planų, nėra“, – teigė karininkas.

Žinoma, Rusijos pajėgų priartėjimas prie Lietuvos sienų apsunkina galimybes stebėti pasiruošimus agresyviems veiksmams. Todėl, anot A. Navio, Lietuva privalo stiprinti žvalgybą. „Šiuo atžvilgiu turime pasitempti.

Nereikia kelti panikos dėl invazijos grėsmės, bet nedidelių provokacijų tikrai gali būti. Žvalgyba ir turi teikti duomenis apie galimus veiksmus ir šiuo atžvilgiu labai svarbi jos analitinė sudedamoji – gebėjimas įvertinti informaciją ir prognozuoti agresyvius veiksmus, įskaitant ir provokacijas Lietuvos viduje“, – sakė Alfa.lt pašnekovas.

Nereikia kelti panikos dėl invazijos grėsmės, bet nedidelių provokacijų tikrai gali būti.

Tačiau dar svarbesnė krašto saugumo sudedamoji, nepaisant to, kad jai įgyvendinti reikia daug laiko ir sudėtingų permainų, yra visuomenės pasirengimas kriziniams atvejams. „Galbūt kaip Izraelyje.

Kalbame ne apie tai, kad kiekvienas pilietis privalo turėti šautuvą ir eitų kariauti su rusais. Kiekvienas turi žinoti savo vaidmenį, ką kiekvienas iš mūsų gali padaryti. Kalbame apie švietimą ir pilietinį ugdymą.

Pasakysiu nepopuliarų dalyką, bet ir šauktinių tarnybos laiką reikėtų ilginti nuo juokingų 9 mėn. iki, tarkime, 2 metų. Ne dėl to, kad per 2 metus „išauginamas“ karys, o dėl to, kad per tą laiką visokeriopai ugdomas pilietis, pasiruošęs įvairiausiems gyvenimo iššūkiams. Šiuo atžvilgiu reikėtų kalbėti apie abiejų lyčių šauktinių mokymą“, – sakė A. Navys.

Šiuo atveju ginkluotės pirkimas nėra panacėja, ypač jei jie nėra vykdomi efektyviai ir ne visada aišku, kodėl įsigyjame būtent tokią, o ne kitokią ginkluotę. Vienas probleminių tokių įsigijimų pavyzdžių – pėstininkų kovos mašinos „Boxer“, kurių Lietuva vis dar negavo, o kariuomenės jau turimi vienetai pasirodė menkai atitinkantys krašto klimatines sąlygas.

Kitas pavyzdys – priešlėktuvinės gynybos sistemos, kurios yra labai brangios ir vienai Lietuvai neįkandamos. „Privalome vieną sykį susiderinti su Lenkija, Latvija ir Estija. Reikia didinti gynybos finansavimą?

Puiku! Bet reikia aiškiai žinoti, kur, kam ir kaip mes jį panaudosime. Turėti aiškius tikslus“, – teigė Alfa.lt pašnekovas.

Karininko nuomone, pradėti turėtume nuo to, kad bet kokiais būdais įtikintume JAV nuolatos dislokuoti Lietuvoje pradžiai bent jau kuopą, o pageidautina batalioną amerikiečių, sukurti visą jiems reikalingą infrastruktūrą.

Batalionas nėra daug, tačiau niekas tikrai nenorės kliudyti amerikiečių, jei jie čia bus. Tai faktas.

„O tuomet jau tartis su amerikiečiais, ką galėtų kartu įsigyti Lenkija ir Baltijos šalys, kad realiai sustiprintume mūsų gynybą. Batalionas nėra daug, tačiau niekas tikrai nenorės kliudyti amerikiečių, jei jie čia bus. Tai faktas“, – sakė A. Navys.

Galiausiai, skambant svarstymams fiziškai stiprinti valstybės sieną potencialiai pavojingomis kryptimis, Alfa.lt pašnekovas teigė, kad tokių veiksmų tikslingumas šiandien kelia abejonių, nes pati fizinė užtvara savaime nieko neapsaugo, jei už jos nėra konsoliduotos visuomenės.

„Indija pastatė sieną Bangladešo pasienyje. Pirmasis to efektas – pyktis iš Bangladešo pusės. O pati Indija „netikėtai“ suvokė, kad vien sienos neužtenka – reikia, kad kažkas ją saugotų, reikalinga rotacijos ir aprūpinimo sistema, specialus karių parengimas. Siena nėra blogai, bet ne ji ir net ne ginklas saugo valstybę. Tai daro žmonės. Štai į juos ir turime investuoti“, – tvirtino karininkas.