Išmetimas įvyko šiauriniame poliariniame žvaigždės regione, todėl mažai tikėtina, kad medžiaga iš jo pasieks mūsų planetą.
Be to, stebėjimo kampas iš Žemės neleidžia spręsti, kuris aktyvumo regionas sukėlė tokį efektą – buvo matoma tik atmosferoje virš Saulės paviršiaus.
Kurį laiką masyvi santykinai šalto, todėl tamsesnio plazmos srovė buvo išlaikyta atmosferoje, formuodama charakteringą iš įkrautų dalelių kilpą.
Tada dėl magnetinio lauko jėgų linijų trūkimo ir sujungimo medžiaga išsiveržė ir nuskriejo į kosminę erdvę.
Stebėtojai užfiksavo du iš skirtingų pusių išsiveržusius srautus, kurių ilgis buvo apie 1 milijoną kilometrų.
Remiantis koronografų duomenimis, Saulė išmetė gana didelį medžiagos kiekį.
Jis nukeliavo į zoną virš Žemės orbitos plokštumos ir vargu ar susikirs su kuria nors iš planetų.
Išmetimas suformavo du srautus, nusidriekusius 1 milijono kilometrų
Mokslininkai tikisi, kad šį išmetimą pavyko užfiksuoti ne tik Saulės stebėjimo observatorijoms, bet ir tyrimų zondams „Parker Solar Probe“ ir „Solar Orbiter“, kurie dirba arčiau mūsų žvaigždės.
Jų surinkti duomenys leis geriau įvertinti išmestą masę ir kilpos atsiskyrimo mechanizmą.
Specialistai pabrėžė, kad jei toks išmetimas būtų nukreiptas į mūsų planetą, jis galėtų sukelti geomagnetinę audrą, kurios stiprumas siektų maksimalią G5 kategoriją.
Tai tikrai sukeltų problemų su elektros įranga ir galėtų sugadinti kai kuriuos palydovus, taip pat paveiktų kai kurių žmonių savijautą, bet padovanotų poliarines šviesas žemose platumose.
Išmesta masė galėjo sukelti galingą geomagnetinę audrą
Pažymėtina, kad Saulė praėjo dar vieną savo aktyvumo piką 11 metų cikle maždaug praėjusių metų pabaigoje.
Tačiau nuosmukis vyksta palaipsniui, kaip ir augimas. Todėl didelio intensyvumo blyksniai, taip pat vainikinės masės išmetimai vis dar tęsiasi.
Pavyzdžiui, po minėto išmetimo įvyko X1.2 klasės blyksnis iš aktyvumo regiono, esančio jau prie pusiaujo.
Su juo susijęs plazmos srautas pasieks Merkuriją ir Venerą, bet nepalies Žemės.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą