Sekso vergovė, badas, kapo sau kasimas: Rusijos kariškė papasakojo apie „antrosios pasaulyje armijos“ kasdienybę Ukrainoje

„Sever.Realii“ šaltinis – Margarita, pagal sutartį dirbanti Rusijos kariškė, dalyvavusi kare Ukrainoje ir po to jau beveik du mėnesius reabilituojasi. Okupantė dabar lankosi pas psichologą ir vartoja stiprius antidepresantus, stengdamasi pamiršti tai, kas jai neseniai nutiko.

Pasak Margaritos, būdama kare, ji nepastebėjo su ja įvykusių pokyčių, tačiau grįžusi į Rusiją suprato, kad jos psichika visiškai palaužta.

„Tai, ką matė ir patyrė, ji pasakoja ramiu ir lygiu balsu, tačiau dėl to jos pasakojimai apie kareivius, kuriuos žudė jų pačių bendražygiai, apie girtus karininkus, prievartaujančius šauktinius, ir medicinos kuopos ištekėjusias moteris, verčiamas lytiškai santykiauti, tampa dar baisesni“, – pastebi „Sever.Realii“.

Margaritos pasakojimu, jai buvo pasiūlyta sudaryti sutartį 2022 m. vasarą, kai ji nuvyko į karinį komisariatą.

2017 m., po vienuolikos metų karinės tarnybos, ji išėjo į pensiją ir persikėlė į Belgorodą, tačiau per penkerius metus nesugebėjo susirasti normalaus darbo. Jos žodžiais tariant, civiliniame gyvenime ji nesijautė gerai, todėl nusprendė savanoriškai dalyvauti „specialiojoje operacijoje“.

„Turiu sergančių vaikų, nors jie jau suaugę. Jie yra nuo manęs priklausomi, o aš esu su jais viena. Be to, paskolos. Taigi sutikau“, – teisinosi Margarita.

Nors Margarita perėjo medicinos kursą, medicinos kuopoje atsidūrė ne iš karto. Pasak jos, pulkininkas, kuriam ji krito į akį, paskyrė ją į štabą.

Kai ji nuėjo dirbti į štabą ir pradėjo bendrauti su kitais kariais, jie pasakė: „Pulkininkas tave nusižiūrėjo. Tu tikriausiai būsi karo lauko žmona.“ Paklausus, kas tai, jie atsakė: „Gaminsi, skalbsi ir pamaloninsi.“

Po mėnesio suformuotas pulkas buvo išsiųstas į Ukrainą. Moteris iš pradžių buvo paskirta į karo lauko ligoninę.

Ten, Margaritos žodžiais, atsidūrė tikrame košmare, kur galiojo tik vienas įstatymas – pulkininko žodis. Supratęs, kad Margarita savo noru jo sugulove tapti neketina, jis įsakė sudaryti jai nepakeliamas sąlygas.

„Vadas man pasakė, kad pulkininkas liepė mane griežtai nubausti, – „Sever.Realii“ pasakojo Margarita. – Mėnesį tiesiog gyvenau gatvėje. Kai kiti miegojo palapinėse ir būdelėse, aš miegojau ant žemės, šalia kelio, nedideliame miškelyje. Kartu su lauko pelėmis.

Stengiausi kaip nors sušilti, žinoma. Bet kai tau šalta, niekada nepavyksta išsimiegoti. Taip pat marino badu. Norėjo mane palaužti, trumpai tariant, kad sutikčiau su juo miegoti. Bet aš išsilaikiau, o kai jis tai suprato, jo įsakymu taip pat tuoj pat buvau nusiųsta į artileriją. Raudonojoje zonoje, pačiame priekyje. Galbūt jis manė, kad ten mirsiu.“

Ligoninėje, pasak Margaritos, kartu su ja buvo septynios moterys nuo 23 iki 38 metų, ir kiekvieną iš jų stengėsi priskirti aukštesniems karininkams.

„Savo akimis mačiau, kaip būrio karininkas nušovė „savo“ karo lauko žmoną Svetlaną. Jis buvo per daug išgėręs ar kilo kažkoks pavydas, nežinau. Padarė taip, kad atrodytų, jog tai ukrainiečiai. Jis šovė sau į ranką, tarsi gindamas ją, ir maždaug po trijų savaičių grįžo iš ligoninės“, – pasakojo Margarita.

Po sužeidimo Svetlana išgyveno, bet liko neįgali.

Prieš visa tai būrio vadas, šaukiniu Akacija, kuris nušovė Svetlaną, mušė ją pistoleto buože. Margarita sakė, kad tai, kas įvyko, sukėlė jai visišką šoką. Dėl to beveik visos moterys, kurių dauguma buvo ištekėjusios, buvo palaužtos ir grasinimais arba patyčiomis verčiamos teikti seksualines paslaugas, todėl jų gyvenimas tapo nepakeliamas.

Kai kurios iš jų, pasak Margaritos, miegojo net su keliais vyrais. Tačiau tokioje aplinkoje jų niekas nesmerkė, nes jos tiesiog turėjo kaip nors išgyventi.

„Alina buvo atiduota dar rugsėjo mėnesį. Ją tiesiog pastatė prieš faktą, kad ji bus su šitu, nes ji jam patiko, – teigė „Sever.Realii“ pašnekovė. – Ir dauguma merginų su tuo susitaikė.

Jos nusprendė, kad šiame kare geriau gyventi rojuje – pamaitintos ir su cigaretėmis. Kartą man pasakojo vienas karininkas: „Mes pardavėme Alinką, parduokime ir tave!“ Bet aš į jį pažvelgiau tokiu žvilgsniu, matyt, kad jis tuoj pat pridūrė: „Gerai, tik juokauju.“

Moterys nebandė bėgti į Rusiją, nes jų nebūtų įleidę per sieną, pasakojo Margarita. O jos pačios bendražygiai už tai galėjo ją lengvai sušaudyti. Ji taip pat teigė, kad karininkai šaudė į savus kareivius.

Tiesa, kitomis aplinkybėmis. Tiems, kurie nenorėjo vykti į frontą, buvo taikoma išbandyta gudrybė – juos nuogus laikydavo šaltame ir drėgname rūsyje su žiurkėmis. Bet jei ir tai nepadėdavo, pulko vado pavaldiniai taip pat turėjo savų „originalių“ būdų paveikti atsisakančiuosius.

„Jie buvo priversti patys kasti sau kapus. Išsikasę duobę jie buvo priversti į ją atsigulti. O kiti vaikinai, kuriems grasinta ginklu, juos visiškai užverčia žemėmis, net galvas. Na, kurį laiką galima taip išgulėti.

Tada būrio vadas arba kuopos vadas atsitraukia atgal ir šaudo į tas duobes.

Tam, į kurį pataikė, – sudie, o tas, kuris liko gyvas, – jau bepročiu išlipdavo iš šios duobės. Jiems viskas tapo nesvarbu. Juos tada į frontą. Kai kurie negrįžo, bet daugelis suaugusių vyrų iki šiol šlapinasi į kelnes“, – „Sever.Realii“ pasakojo Margarita.

Mobilizuotuosius, kuriuos sumušė savi, ji kelis kartus slaugė ligoninėje. Į ligoninę juos siųsdavo tik kraštutiniu atveju, iškilus mirties grėsmei. Kiti nebuvo išleidžiami, kad nepapasakotų.

„Vieno iš jų paklausiau, už ką jį sumušė. Jis atsakė, kad nieko neprisimena. Buvo suduotas stiprus smūgis šautuvo buože, jis prarado sąmonę, o tada jie turbūt jį pribaigė.

Jis buvo baisios būklės, – prisiminė Margarita. – Taigi man kažkaip pavyko gauti automobilį – tuo metu buvome Donecke – ir nuvežti jį į Volnovachos ligoninę. Ten jį gydė ir išsiuntė į Rostovą. Dabar neprisimenu jo vardo ir pavardės. Tokių vaikinų buvo daug.“

Bendrai bet kokių sužeistųjų stengtasi nevežti į Rusiją, jei įmanoma. Tik sunkiuosius. Kitus reikalavo gydyti vietoje, kad kuo greičiau būtų išsiųsti atgal į frontą.

Po kurio laiko Margarita pasakojo, kad į viską, kas vyko, žiūrėjo „stiklinėmis akimis“. Kitaip, prisipažįsta ji, jos psichika tiesiog negalėjo susitvarkyti.

Margarita sakė, kad trūko visko: šaudmenų, granatų, įrangos. Nebuvo su kuo nuvykti net iki artimiausios parduotuvės, kuri buvo už 60 kilometrų.

„Viskas sudaužyta ir sulaužyta. Visą laiką rinkome pinigus atsarginėms dalims, nes įrangą reikėjo remontuoti, jei tektų kur nors važiuoti, – pasakojo „Sever.Realii“ pašnekovė. – Iš pradžių buvome Žemutiniame Naugarde, ten vyko didžiulio krovinio pakrovimas į traukinį: BTR, tankai, BMP. Pirmasis krovimas truko tris dienas. Antrasis krovimas taip pat buvo milžiniškas. Važiavome traukiniu kartu su šia technika, laukėme, kol viskas bus pakrauta.

O kai nuvažiavome į Ukrainą, beveik nieko nebuvo karui. Kur visa tai dingo, ar buvo parduota, ar dar kas nors? Bet tu negali atverti burnos, nors visi puikiai žinojo. Manau, kad viskas buvo parduota ukrainiečiams, ir tai ne tik mano nuomonė. Štai kodėl mūsų nuostoliai tokie baisūs. Ką jau kalbėti, jei siųsdavo į frontą be kulkosvaidžių.“

Anot „Sever.Realii“, vienas blogiausių Margaritos prisiminimų – rusų kareiviai, kurie šaudė į save, kad galėtų pasitraukti iš fronto linijos.

„Jie šaudė sau į kojas, nes buvo išbuvę tranšėjose kelias savaites ir nebegalėjo vaikščioti. Nuo nuolatinės drėgmės ir šalčio jiems pradėjo pūti kojos.

Kai jie nusiavė batus, aš tiesiog pasibaisėjau, niekada anksčiau nebuvau mačiusi nieko panašaus. Viskas buvo juoda ir atvira mėsa su išdžiūvusiu krauju, net negalėjai atskirti kojų pirštų. Vienintelis dalykas, kurį beliko padaryti, buvo amputuoti“, – prisiminė Margarita.