Ukrainiečių snaiperis: nebe Antrasis pasaulinis – nukautų priešų sąrašais niekas nesigiria

Ukrainos karius remiančios savanorių organizacijos „Blue/Yellow“ kvietimu Vilniuje apsilankęs ukrainiečių snaiperis „Slava“ (šaukinys) jau ne pirmus metus su ginklu rankose gina tėvynę Donbaso fronte ir moko snaiperius – naujokus bei instruktuoja įvairių dalinių karius, kaip saugotis priešo snaiperių kulkų.

Pasak jo, dauguma žmonių snaiperių tarnybą ir veiksmus įsivaizduoja taip, kaip jie parodomi vaizdo filmuose arba knygose apie Antrąjį pasaulinį karą – snaiperiai kaunasi tarpusavyje ilgas dienas trunkančiose dvikovose ir daro įrantas ant šautuvų buožių, skaičiuodami „trofėjus“.

Šiuolaikinio karo tikrovė visai kitokia. Apie tai, koks iš tiesų yra snaiperio gyvenimas fronte, jis papasakojo portalui Alfa.lt.

Iš verslo į karą

Iki Rusijos agresijos pradžios „Slava“ buvo verslininkas.

Kalnakasybos inžinieriaus specialybę turintis vyras dirbo didelėje sėkmingoje įmonėje Donecke ir didžiavosi tuo, kad su partneriais davė darbą šimtams žmonių ir mokėjo jiems gerus – vidutiniškai 2000 dolerių per mėnesį viršijusius – atlyginimus.

Tačiau 2014 m. jo pasaulis apsivertė – verslą „nacionalizavo“ vadinamoji Donecko liaudies respublika.

„Kai viskas prasidėjo, negalėjau suvokti, kas vyksta, tiesiog į galvą netilpo. Stebėjau įvykius, lyg tai būtų vykę kažkur kitur. Atrodė, išjungsi televizorių ir viskas dings.

Aš esu rusakalbis ukrainietis, nors puikiai suprantu ukrainiečių kalbą.

Negalėjau net įsivaizduoti, kad mes galime kariauti su rusais. Bet vieną dieną pas tave ateina automatu ginkluotas buvęs darbuotojas ir grasina nupjauti tau ausis, nes esi „banditas“ iš Ukrainos“, – pasakojo ukrainiečių karys.

Vyras pasakojo, kad tarp ukrainiečių ir rusų net ir šalies rytuose nebuvo jokių problemų, ir stebėjosi, kaip lengvai galima sukelti neapykantą panaudojant Rusijos propagandą ir pasirodžius pirmiesiems „ichtamnetams“.

„Tik vėliau supratau, kad Donecke tuo metu darbavosi iš Rusijos atvykę provokatoriai ir karo kurstytojai.

Tuo metu neatkreipiau dėmesio, o paskui pagalvojau, kad juos net iš aprangos buvo lengva atpažinti“, – prisiminė „Slava“, apgailestaudamas, kad daugybė žmonių laiku nesusivokė ir pasipriešinti okupantams mėgino gal 10–15 proc. Donecko gyventojų.

Absoliuti dauguma tebuvo žioplių minia, pasyviai stebėjusi įvykius.

„Ir aš dar mėginau kažkaip kalbėtis su „separais“, bet 2015 m. man pasidarė visiškai aišku, kad nieko neišeis.

Mano vairuotojui pagrasino nukapoti pirštus už tai, kad jis kalbėjo ukrainietiškai.

Turėjau mokėti išpirkas už savo darbuotojus, kad jiems leistų išvykti į ukrainiečių pusę. Tuo momentu padėjau tašką“, – sakė Alfa.lt pašnekovas.

Snaiperiai per „paliaubas“

Tais pačiais metais jis už savo pinigus įsigijo ginklą ir užsirašė į taiklaus šaudymo kursus. Iš pradžių treniravosi su automatu AK-76, o netrukus paėmė į rankas Blazer R93 snaiperio šautuvą.

2017 m. Ukrainos savanorių armija pakvietė „Slavą“ mokyti karius. Savanoriai turėjo ginklų, bet nemokėjo tinkamai jais naudotis.

„Neblogą šaulį parengti šiuolaikinės technologijos leidžia per palyginti trumpą laiką. Tačiau tuo metu dar pats neišmaniau, ką reiškia būti kariuomenės snaiperiu. Visko išmokė frontas“, – teigė karys savanoris.

Ukrainiečių savanoriams fronte tenka susidurti ne tik su menkai apmokytais „separais“ arba už pinigus kariaujančiais rusais.

Tarp priešo snaiperių pasitaiko ir kadrinių Rusijos kariškių, daugiausia veikiančių Luhansko srityje, kuri yra arčiau Rusijos sienos.

Rusų snaiperiai vyksta į Ukrainą laikyti įskaitų – „egzaminuotis“ šaudant į gyvus žmones. „Galiu pasakyti, kad jie gana gerai parengti ir iš komandiruočių Ukrainoje beveik visada grįžta su gerais „rezultatais“.

Mūsų pusėje taip pat yra buvusių kadrinių kariškių, į frontą atvykusių savanoriškai. Apskritai kokybe priešui nenusileidžiame“, – sakė Alfa.lt pašnekovas.

„Slava“ pažymėjo, kad fronte yra didžiulis skirtumas tarp to, kaip snaiperiai dirba aktyvių puolimo ir gynybos veiksmų metu ir dabartinių „paliaubų“ sąlygomis. „Kai vyko aktyvūs veiksmai, to net negalima vadinti snaipingu.

Tai – elementarios žudynės. Atstumai būdavo 100–300 metrų.

Tiek mūsų, tiek jų snaiperiai tiesiog pliekė į žmones. Daug meistriškumo tam nereikia. Kai fronto linija daugmaž nusistovėjo, prasidėjo pozicinis karas ir atstumai tapo daug didesni“, – teigė karys.

2016–2017 m. Ukrainos pusėje jau kovėsi nemažai gerai apmokytų ir patyrusių snaiperių.

Dauguma jų – savanoriai, ginklus, ekipiruotę ir amuniciją pirkę už savas lėšas arba gavę karius remiančių žmonių nupirktus kompleksus.

Prasidėjus poziciniam karui išaugo snaiperių reikšmė – fronte vis dažniau ėmė rodytis Rusijos FSB ir GRU snaiperiai, kurie dalyvauja karo veiksmuose ir apmoko „separus“. Pastarieji taip pat vyksta į mokymus Rusijoje.

Beje, nepaisant nesiliaujančių Rusijos pagyrų savo ginkluotei, „separų“ snaiperius Rusija apginkluoja vakarietiškais kompleksais.

Pastaraisiais metais dauguma ukrainiečių nuostolių (ypač Luhansko srityje) – priešo snaiperių aukos.

Filmai ir tikrovė

„Slava“ niūriai juokavo, kad dauguma žmonių įsivaizduoja, kad snaiperiai kare nuolat bando susekti vienas kitą ir stoja į įtemptas dvikovas, bet iš tiesų taip nėra.

„Tokį vaizdą suformavo filmai apie Antrąjį pasaulinį karą.

Sykį pats pamėginau nušliaužti į priešakines pozicijas, baisiame karštyje vilkėdamas maskuojantį kostiumą. Pasakiau sau, kad tokiomis nesąmonėmis daugiau niekada nebeužsiimsiu.

Šiais laikais visos tos dvikovos paprastai labai blogai baigiasi ir mūsų, ir priešo snaiperiams.

Šitaip žuvo ir vienas geras pažįstamas. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad siųsti snaiperius neutralizuoti priešininko snaiperius – idiotiškiausias sumanymas bet kuriai šiuolaikinei kariuomenei“, – teigė ukrainiečių karys.

Tikrovė tokia, kad efektyviausias būdas neutralizuoti snaiperį – artilerijos apšaudymas ir amunicijos tokiais atvejais negailima. „Sykį aš pats buvau be paliovos apšaudomas iš minosvaidžių 13 valandų.

Mano pozicija buvo labai gera ir pataikymo nelabai bijojau – buvau po žeme. Po kokių 300 ar 400 minų jau nustojau skaičiuoti ir net užmigau“, – pasakojo „Slava“.

Pasibaigus aktyvių veiksmų fazei, artilerija tapo beveik nenaudojama ir raktu į išgyvenimą tapo saugumo technika – abi pusės laukia, kol priešininkas padarys klaidą, kuri taps jam lemtinga.

„Sykį į frontą atsiuntė mūsų jūrų pėstininkų dalinį ir jau per pirmas dvi savaites priešo snaiperiai nukovė 3 ir sužeidė dar 3 karius. Pas mane atėjo dalinio vadas ir paklausė, ar jūsų snaiperiai gali iššaudyti priešo snaiperius.

Atsakiau, kad ne. Bet kuriuo atveju buvo aišku, kad reikia kareivius rimtai mokyti saugotis“, – prisiminė Alfa.lt pašnekovas.

Jis surengė mokymus, padedančius kareiviams suprasti, kas yra snaipingas, ką reiškia atstumai ir kiek gali lemti žmogaus elgesys.

Kareivius nuvežė į poligoną, kur jie patys šaudė įvairiais nuotoliais (iki 700 m), ir savo akimis pamatė, kaip atrodo žmogus snaiperio taikiklyje, kai pasirodo visu ūgiu, išlenda iš apkaso iki pusės arba vien iškiša galvą. Kai kariai patys suvokė, ką gali snaiperio ginklas, jų elgsena fronto linijoje labai pasikeitė.

Šiame konkrečiame batalione nuo priešo snaiperių kulkų nuo to laiko nežuvo nė vienas karys.

Deja, apgailestavo „Slava“, tiek anksčiau, tiek ir dabar snaiperių ugnis pridaro skaudžių nuostolių vien dėl to, kad kareiviai nesuvokia banalių saugumo reikalavimų.

„Iki šiol pasitaiko, kad kareivis visu ūgiu kasa apkasus, kai iki priešo gal vos daugiau nei 700 m.

Arba stebėtojas su žiūronais išlenda iš apkaso iki pusės. Bam – ir priešo snaiperis jį nukepa“, – aiškino karys.

Stebėtojai dažnai tampa snaiperių taikiniais, nes priešo pozicijų žinojimas yra svarbus ginklas abiem pusėms.

Koncentruota snaiperių ugnis atidengiama ne tik pastebėjus stebėtoją, bet ir bandant nuspėti, kur jis galėtų slėptis ir šaudant „aklai“, pavyzdžiui, į dotą. Anot Alfa.lt pašnekovo, tokia ukrainiečių taktika pasiteisino ir ją netruko perimti ir priešininkas.

„Visa ko esmė – saugumo technika. Kai sėdate prie vairo, prisisegate saugos diržą, nekalbate telefonu, iš anksto numatote maršrutą ir t. t.

Saugumo technikos atžvilgiu kare ne ką kitaip, kaip daugelyje kitų profesijų – jei laikaisi taisyklių, šansai, kad tave nukaus, yra praktiškai tokie patys, kaip jums gatvėje ant galvos nukristų gėlių vazonas“, – teigė ukrainiečių snaiperis.

Jis taip pat pabrėžė, kad dažnai sulaukia ir dar vieno stereotipų padiktuoto klausimo: kiek priešų yra jo „sąskaitoje“?

„Slava“ tokiais atvejais tiesiai rėžia, kad šis klausimas – nesvarstomas.

Snaiperiai šiais laikais neskaičiuoja nukautųjų ir jų sąrašais nesigiria. „Mūsų tikslas nėra nužudyti kuo daugiau priešų.

Net tokio žodžio nebevartojame. Vykdome savo užduotis, neutralizuojame priešo keliamas grėsmes. O nukautųjų sąrašai – senos praeities dalykas“, – teigė karys.

Tolerancija karui

Karas Rytų Ukrainoje vyksta jau septintus metus.

Kaip teigė „Slava“, Ukrainos politikai, deja, išugdė savotišką toleranciją karui, pavertė jį politikos dalimi. „Karo nebaigia politikų plepalai.

Tu jį arba laimi, arba pralaimi. Į tavo namus ateina kaimynas, išspardo tau šikną ir išveja miegoti į virtuvę, o pats užima miegamąjį.

Paskui sako: gerai jau, nepyk, susitarsim.

Gali ir tu miegoti miegamajame, bet tik ant grindų! Tokios tat ir derybos. Azerbaidžanas mums davė gerą pavyzdį – tinkamai pasiruošti ir atsikovoti teritorijas, kurias iš tavęs atėmė. Ir mūsų tikslas vienas – susigrąžinti, ką iš mūsų atėmė.

Viskas aišku ir paprasta“, – niūriai svarstė karys.

Anot Alfa.lt pašnekovo, nors techninis Ukrainos kariuomenės pasirengimas pastaraisiais metais labai pagerėjo ir iš esmės ukrainiečiai yra pajėgūs jėga susigrąžinti Donbasą, tam nėra politinės valios, o neretai trukdo ir sustabarėjusi sovietinė mąstysena ir atsakomybės kratymasis.

„Kiekvienas kareivis ir karininkas turi užduoti sau klausimą: ką aš asmeniškai padariau, kad atkovočiau bent 100 metrų mūsų žemės?

Mūsų tikslas nėra fiziškai sunaikinti visų priešų.

Karo esmė – vadovavimasis protu siekiant pergalės, o žudymas – tik viena iš priemonių“, – teigė „Slava“.

Deja, jo teigimu, per pastaruosius metus teko sutikti labai daug į Rytų frontą atvykusių kareivių, kurie negalėjo atsakyti, kodėl jie yra fronte.

Tik nedidelė dalis į tokį klausimą atsakydavo „esu grenadierius ir per savo rotaciją turiu sunaikinti 10 priešo technikos vienetų“.

Pasitaikydavo jaunesniųjų karininkų, kurie sakydavo, kad vienokiu ar kitokiu būdu ketina pastūmėti į priekį ukrainiečių pozicijas savame ruože.

„Slava“ apgailestaudamas teigė, kad nieko panašaus neišgirdo nė iš vieno aukšto rango karininko.

Pasak jo, tai bendra valstybės problema – visi kalba apie pergalę, tačiau niekas nepateikia konkretaus plano, kaip ją pasiekti.

Tai turintys daryti žmonės priprato prie nesikeičiančios padėties ir nenori arba negeba imtis iniciatyvos ir prisiimti atsakomybės.