Viena ar kita Afrikos šalis nėra viso žemyno atspindys, teigia Senegale dirbanti Monika

(1)

Senegalo sostinės Dakaro gatves trejus metus mindanti Monika Milinauskytė sako čia išmokusi gyventi lėčiau ir pamačiusi kitokį bendravimą nei Europoje. Nors kol kas ji vis dar mato save Afrikoje, pripažįsta – namų trauka darosi vis stipresnė: „Lietuva man visada buvo ir bus galutinis traukos taškas, nepaisant to, ar aš ten gyvensiu ateityje“, - rašo portalas LRT.lt 

Monika pastaruosius keletą metų gyvena Senegale, tačiau iš Lietuvos išvyko jau prieš 11 metų.

Kaip pasakoja pašnekovė, dar besimokydama mokykloje žinojo, kad norės studijuoti svetur, o akys krypo į Jungtinę Karalystę. Būtent šioje šalyje Monika nuo 13 metų leisdavo vasaras – gyveno britų šeimoje, tobulino anglų kalbos žinias.

Savo ateitį su diplomatine karjera siejusi Monika Londone baigė politologijos ir tarptautinių santykių studijas, o praktiką atliko Šveicarijos žmogaus teisių nevyriausybinėje organizacijoje, Lietuvos ambasadoje Ženevoje. Supratusi, kad diplomatinis darbas – ne jai, Monika išvyko į Indiją.

„Ten praleidau vienus metus. Koncentravausi į viešosios sveikatos problemas ir kaip tos problemos susipina su žmogaus teisėmis. Tai buvo pirmoji mano šalis iš to besivystančio pasaulio ir būtent ji atvedė į sveikatos sistemą“, – pasakoja lietuvė.

Atradusi dominančią kryptį, pašnekovė grįžo į Londoną ir ten baigė magistro studijas, susijusias su humanitarinėmis krizėmis, ir pagrindinį akcentą skyrė būtent sveikatos sistemai. Taip jos akiratyje atsirado Afrika.

Įsidarbinusi nevyriausybinėje organizacijoje „Marie Stopes International“ Monika keletą metų praleido Londone, o 2016-aisiais gavo progą išvykti į Nigerį. Kaip pati sako, didelių dvejonių nebuvo, nors dėl saugumo situacijos į šią šalį vykti ryžtasi ne kiekvienas.

„Jutau didelę trauką ir galimybę būti dalimi kažko didesnio, nors baimės ir nežinomybės buvo.

Mano organizacija labai rūpinosi ir sveikatos draudimu, taip pat turėjau įveikti ilgus saugumo mokymus: kaip saugotis nuo ginkluotų apiplėšimų, kaip elgtis pagrobimo atveju.

Lietuvės darbas buvo susijęs su sveikatos paslaugų prieinamumo gerinimu. Kartu su kolegomis ji įkūrė kliniką šalies sostinėje Niamėjuje ir dar viename Nigerio regione.

„Ta klinika suteikė galimybę pirmą sykį šalyje turėti nemokamą priėjimą prie echoskopijos, kad besilaukianti moteris turėtų galimybę gauti tokią apžiūrą.

Taip pat buvo suteikiamas priėjimas prie kontracepcijos priemonių. Eilės prie tos klinikos būdavo. Tai yra tabu tema, bet reikia apie tai kalbėti.

Su įvairiomis istorijomis teko susidurti ir turbūt tai man suteikia didžiausią prasmę. Darbas buvo labai sunkus, naktimis reikėjo dirbti, bet tą kliniką įkūrėme su viltimi, kad bet kas galės ateiti, kad ji bus prieinama visiems nemokamai, nes to iki tol nebuvo“, – kalba lietuvė.

Ji vykdavo ir į specialias keliones su mobiliosiomis klinikomis. Kaip pasakoja Monika, taip buvo galima pasiekti tuos, kurie gyvena tolimiausiuose kaimeliuose. Tokias komandas sudarydavo 4–5 žmonės: dvi seselės, vairuotojas, padėjėjas ir ji.

Ir nors darbo sąlygos buvo išties sudėtingos – nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro, o kartais net ir naktį, kepinant ir 40 laipsnių karščiui, neretai net be pertraukos pavalgyti, – Monika sako, kad iki šiol džiaugiasi turėjusi galimybę prisidėti.

Mobiliosios klinikos ne tik teikė tam tikras paslaugas, bet ir skleidė edukacinę žinutę apie šeimos gausą ir su tuo susijusius problemas, pavyzdžiui, maisto trūkumą, mažesnes galimybes išleisti vaiką į mokyklą. Taip pat vietiniams buvo pasakojama apie šeimos planavimą.

„Mums atvykus ateidavo ne tik vietos gyventojai, bet ir įsikūrusieji gretimuose kaimeliuose.

Pavyzdžiui, moterys ateidavo ant galvos susikrovusios visus savo daiktus, sveriančius apie 15 kilogramų, ir visą naktį prieš atvykimą laukdavo. Mus sutikdavo su šokiais, su plojimais.

Toks pasveikinimas parodydavo, kad žmonės supranta, jog esame ne tik tam, kad suteiktume pagalbą, bet ir kad palaikytume juos. Man iki šių dienų išlikę tie vaizdai, prisiminimai, tos emocijos. Atrodo, jos niekada neišblės“, – pažymi lietuvė.

Prisimindama metus, kuriuos praleido Nigeryje, pašnekovė išskiria kelis aspektus, kuriuos priimti buvo sunkiausia.

Dėl saugumo šalyje galioja komendanto valanda, todėl lietuvei teko apsiprasti su judėjimo laisvės ribojimais. Be to, kasdien kamavo sunkiai pakeliamas karštis.

„Lenkiuosi ten dirbantiems, gyvenantiems žmonėms, jie tokie stiprūs, nesu sutikusi stipresnių žmonių! Jie gali namus statyti per baisiausią 45 laipsnių dykuminį karštį“, – sako M. Milinauskytė.

Lietuvė pripažįsta, kad čia matomas skurdas iš tiesų gali šokiruoti.

Būtent tai mane labiausiai šokiravo. Žinoma, turistai mato ir benamių gatvėje, ir badaujančių žmonių. Bet tai yra pasekmė. Reikia įsigilinti ir suprasti, kodėl taip yra, o ne tiesiog sakyti: „Ai, Afrika yra tokia“, – komentuoja pašnekovė.

Lietuvės teigimu, žmonės šioje šalyje yra uždaresni, tačiau ji niekada nejautė priešiškumo.

Atvirkščiai, buvo priimta lyg sava. Tiesa, Nigeris, kaip buvusi Prancūzijos kolonija, tebejausdamas šios šalies įtaką, jaučia ir didelę nuoskaudą.

Kaip pasakoja M. Milinauskytė, prabėgus dvejiems gyvenimo Nigeryje metams, 2018-aisiais, bendra saugumo padėtis pablogėjo. Taip sutapo, kad būtent tada lietuvei pasitaikė proga pereiti į kitą organizaciją ir persikelti dirbti į Senegalo sostinę Dakarą.

Archyvų nuotr.

Trečius metus čia gyvenanti M. Malinauskytė šiuo metu dirba mobiliųjų technologijų srityje ir teikia paslaugas nevyriausybinėms organizacijoms ir Jungtinėms Tautoms.

Lietuvė pažymi, kad ši šalis Vakarų Afrikos kontekste laikoma pažangia tiek dėl ekonomikos, tiek dėl darbo galimybių.

„Dakaras yra kaip traukos centras, dėl darbo galimybių gausos čia kuriasi ne tik vietos talentai, bet ir žmonės iš visos Afrikos, Europos. Man didelis atradimas buvo tai, kad čia kuriasi vietos startuoliai, įvairūs verslai. Žmonės čia labai kūrybingi. To visiškai nemačiau Nigeryje.

Žinoma, Senegale nėra tokių didžiulių humanitarinių krizių, bet yra pasienio problemų, pavyzdžiui, su Mauritanija, kur vykdomi didžiuliai apiplėšimai, yra ir džihadistų grupuočių.

Tai viena iš priežasčių, kodėl ten nebevyksta Dakaro ralis, – anksčiau lenktynės vykdavo dykumoje, kuri driekiasi per Mauritaniją“, – pasakoja M. Malinauskytė.

Pašnekovė pabrėžia, kad patys senegaliečiai nori dirbti savo šaliai ir net turėdami galimybių kituose pasaulio kraštuose – JAV, Prancūzijoje ar kitur Europoje – neretai grįžta į tėvynę.

Pašnekovė sako, kad gyvendama Senegale neišvengiamai turėjo priimti tam tikrus kultūrinius aspektus. Pavyzdžiui, dėl taksi kainos ar prekių turguje visada tenka derėtis.

Be to, vietiniai pripratę prie gerokai lėtesnio gyvenimo tempo, todėl ir Monikai teko apsiprasti, kad čia viskas vyksta lėčiau.

Čia žmonės neskuba ir, nors iš pradžių mane tai erzino, nes atrodė, jog niekas negerbia laiko, galiausiai pati tapau labiau atsipalaidavusi, jaučiu mažiau įtampos. 

Šiame musulmoniškame krašte jai didelį įspūdį padarė ir ramadanas, ir žmonių draugiškumas. 

Lietuvė tikina, kad niekur kitur nėra jautusi tokio žmonių tarpusavio ryšio, dėmesingumo, čia pamačiusi kitokį bendravimą negu Europoje.

Penkerius metus Afrikoje gyvenanti Monika dar nežino, kur suks toliau. Kol kas sako tebematanti save Afrikoje, o jai visada labiausiai rūpėjo užsiimti prasminga veikla.

Vis dėlto pašnekovė pripažįsta, kad vis stipriau jaučia namų trauką.

Anot lietuvės, patriotiškumas ir ryšys su Lietuva gyvenant užsienyje tik sustiprėjo.

Grįžusi į tėvynę ji mato vis daugiau pliusų ir pripažįsta ne visada suprantanti, kodėl žmonės jaučiasi nepatenkinti.

Tiesa, ji atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje tikrai trūksta saulės.

 

Archyvų nuotr.

Monikos Milinauskytės gyvenimo akimirka / Asmeninio albumo nuotr.

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder