Žiniasklaida: Lukašenka atskleidė tolesnius Rusijos planus – kariaujant Ukrainoje pulti ir Moldovą?

Prieš dieną su sau pavaldžia saugumo taryba posėdžiavęs A. Lukašenka aiškinosi dėl padėties Ukrainoje, tiksliau – sau būdinga tėviška globėjo maniera aiškino apie karo Ukrainoje veiksmus ir kryptis, pasistatęs didžiulį žemėlapį.

Pastarasis posėdis buvo transliuotas televizijos kanalo „Pul Pervogo“, o „DailyMail“ žurnalistai atkreipė dėmesį į keletą įdomių detalių A. Lukašenkos žemėlapyje.

Mūšio plane buvo išgrynintos rusų karių puolimo kryptys, kurios paaiškėjo jau pirmosiomis karo dienomis – invazija į Kijevą iš šiaurinės pusės, Chersono puolimas iš Krymo pusiasalio.

Tačiau kai kurios A. Lukašenkos žemėlapyje nurodytos puolimo kryptys, rodos, dar tik turėtų tapti tikrove arba jau virto sužlugdytomis rusų armijos svajonėmis.

Viena iš tokių krypčių – iš Odesos į mažą Ukrainos kaimynę Moldovą.

Atidžiau panagrinėjus žemėlapį matyti, kad viena iš nurodytų puolimo krypčių veda į Dniprą, tačiau toks puolimas kol kas neįvykęs.

Tikėtina, dėl to, kad Dniprą pulti galinčios pajėgos užstrigo ties Charkivu – šiame mieste rusai sulaukė stipraus pasipriešinimo.

Dar viena potenciali ataka Baltarusijos diktatoriaus žemėlapyje baksnoja Čerkasus – pastarąjį miestą, spėjama, turėjo pulti Rusijos kariai, prieš tai užpuolę ir galimai įsitvirtinę Sumuose (kuriuose rusai irgi sulaukė nuožmaus pasipriešinimo).

Trečioji puolimo kryptis rodo nuo Kijevą puolančių pajėgų atskirtą dalį, nukreiptą į Žitomirą.

Tačiau daugiausia klausimų kelia ir labiausiai glumina puolimo kryptis, iš Odesos vedanti į Padniestrę – prorusišką nepripažįstamą kvazivalstybę, esančią Moldovos teritorijoje. Pastaroji „valstybė“ daug kuo panaši į savo „seses“ Ukrainoje – Luhansko ir Donecko liaudies respublikas.

Už žvalgymąsi į Vakarus – planai perlaužti valstybės stuburą

Nors V. Putinas viešai yra pasakęs, kad Ukrainoje vyksta ne karas, o „specialioji operacija“, kurios tikslas – „demilitarizuoti“ ir „denacifikuoti“ kaimyninę valstybę, Vakaruose vyrauja nuomonė, kad Rusiją galėjo supykdyti provakarietiškas Ukrainos kursas, keliantis pavojų ir pačios Rusijos valdančiojo sluoksnio ateičiai.

Manoma, kad dėl to prieš aštuonerius metus ir buvo sukeltas konfliktas Kryme, sukurtos tariamos Luhansko ir Donecko respublikos – konfliktinės teritorijos, kaip inkaras laikančios Ukrainą vienoje vietoje ir neleidžiančios dreifuoti link narysčių ES ir NATO.

Jei tokia versija turi bent krislą tiesos, tikėtina, kad Moldova išties turi pagrindą baimintis, kad bus užpulta – ilgus metus Rusijos įtakos zonoje buvusi santykinai maža Europos valstybė praėjusiais metais galiausiai taip pat pasirinko provakarietišką raidos kursą.

Per keletą metų Moldovoje įvyko nemažai pokyčių, turinčių neraminti Rusiją. Iki tol valdžiusį prorusišką prezidentą Igorį Dodoną pakeitė gerokai vakarietiškesnė Maia Sandu.

Naujajai prezidentei pavyko 2021 m. pavasarį priversti atsistatydinti prorusišką vyriausybę, kurią po vėliau vykusių rinkimų pakeitė labiau į Vakarus ir ES orientuota vyriausybė.

Nors ir be smurtinių protestų, Moldova, panašiai kaip keleriais metais anksčiau Ukraina, pabandė išplaukti iš Rusijos įtakos sferų ir tapti vakarietiškesne valstybe. Ir labai tikėtina, kad Kremliui tai – didelė rakštis; nors subyrėjusi imperija turi separatistinį Padniestrės regioną, kuriame tvarką daro rusų kariai, visai gali būti, kad į Ukrainą įsiveržusi Rusija buvo užsibrėžusi bent pamėginti vienu šūviu nušauti du paukščius – kartu su į Vakarus besidairančia Ukraina palaužti ir taip pat įžūliai besielgiančią Moldovą.