„Kuo buvome per karantiną? Naujos realybės atomazgos laukiantys stebėtojai, kurie uoliai sekė ekranuose raudonuojančias naujienų portalų antraštes ir užgniaužę kvapą klausė, kiek dar netekome?
O su kiekvienu publikuotu tekstu netekome daugiau nei vien žmonių. Pamažu praradome įprastą tikrovę ir pažinius jos patyrimo įrankius.
Netekome ar bent buvome bauginami, kad prarasime pojūčius – uoslę ir skonį.
Dėl ribojimų ar naujų taisyklių praradome veidus, erdves, darbus, fizinį kontaktą. Iš esmės netekome saugumo ir stabilumo jausmo.
Dabar šis trapios egzistencijos laikotarpis, kurio metu ateitis buvo atidėliojama, kol galiausiai jos neužtikrintumas tapo norma, virto blankiu prisiminimu ir labiau panašėja į košmarišką sapną, nes realybė, nors ir modifikuota, pamažu sugrįžo į ankstesnį būvį, bent jau šio išbandymo kontekste.
Kai išnyko galimybių pasai, vėl įsigalėjo ankstesni tapatybės dokumentai, pasaulis išsiplėtė iš naujo. Toliau keliaujame tarp miestų, šalių ir net žemynų.
Liečiamės nuo dezinfekcinio skysčio šerpetotomis rankomis. Atidengę veidus vėl po vidurnakčio kaip Brailio raštą barų prieigose skaitome atsitiktines lūpas savosiomis.
Iš naujo susėdome į biurų ar mokyklų kėdes ir peržengėme (kino) teatrų, muziejų ir galerijų slenksčius.
Visur lakstome lyg akis išdegę, tarsi bandydami atsigriebti už prarastą laiką, po teisybei ugdžiusį naujus ar lavinusį jau turimus gebėjimus ...
Parodos piešiniuose menininkas optiškai išgauna erdvines mastelio nuorodų neturinčias figūras, tarytum galinčias būti mažas, bet dėl parodos anotacijoje minimo Richardo Serra’os, tikėtina, replikuojančias didžiulius objektus, kurių konstrukcija neužtikrina saugumo ir stabilumo jausmo stovint greta.
Atmetus klaidinantį kliovimąsi akimis ir pabandžius paliesti geometrines abstrakcijas piešinys lieka lygus.
Antra vertus, ekraniniu požiūriu tie patys piešinių elementai panašūs į skaitmeninėmis 3D vizualizacijomis kuriamas simuliacijas.
Naudojantis įvairiomis programomis, kompiuteriuose galima kurti būsimus architektūrinius objektus ir, prieš šiems virstant tikrais, pamatyti, kaip tai atrodys realybėje.
Galima gabalais „iškirpti“ žemės reljefus ir tyrinėti, kaip keisis jų sluoksniai dėl visuotinio atšilimo ar kas vyksta skirtingame geologiniame gylyje...
Be piešinių, Grigaliūno ekspozicija tiršta medinių objektų, kurie, sukonstruoti iš atskirų kaladėlių segmentų, atkartojo geometrines abstrakcijas iš paveikslėlių.
Iš pirmo žvilgsnio spalvingos skulptūros priminė išdidintus vaikų žaislus kaip mažyliams skirtas edukacines priemones mokytis skaičiavimo ypatumų ar kurti daugialypes, lavinančias vaizduotę ir ugdančias įgūdžius konstrukcijas.
Todėl atsižvelgiant į objektų kūrėjo kaip menininko statusą šios konstrukcijos pasidarė panašios į kūrybinių raumenų treniravimo rezultatą, atkeliavusį tiesiai iš autoriaus asmeninio poligono – dirbtuvių, kuriose, tikėtina, nuolat vyksta mokymosi, gamybos, eksperimentavimo procesai.
Kartu sunku nepastebėti ir savito objekto inversiško naratyvo, nes labiau tiesioginėmis asociacijomis jie panašūs ne tik į įrankius, kuriais kariaujama, bet ir į tuos, į kuriuos karas nukreiptas.
Tai – miestų su dangoraižiais ar kitokiais visuomeniniais centrais modeliai, maketai, ant jų šiandien ir krinta bombos...
Kuo esame šiandien? Naujos realybės atomazgos laukiantys stebėtojai, uoliai sekantys kiekvieną ekranuose raudonuojančią naujienų portalų antraštę.
Ir čia jau kalbama apie kitą nesuvokiamai brutalų išbandymą – karą Europoje, kuris Grigaliūno parodoje irgi svarstytinas per naujai atsiveriančias interpretacijas, nors ekspozicijos dėmenys ir buvo sukurti gerokai prieš šiandienos gyvenimo, kokio dar nepažinojome, pradžią.“ /Monika Valatkaitė /
Parodą pristatys menotyrininkė Monika Valatkaitė
Paroda Baroti galerijoje veiks iki rugpjūčio 28 d.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą