Su visomis dviračių treko įdomybėmis lapkričio 27 d. bus galima susipažinti Panevėžio „Cido“ arenoje, kur bus surengtas prestižinių Tarptautinės dviračių sporto sąjungos (UCI) Čempionų lygos varžybų trečiasis etapas. Kviečiame susipažinti su 5 įdomiais faktais apie šią išskirtinę sporto šaką.
1. Dviračiai – be stabdžių, o kaina neretai prilygsta sportiniam automobiliui
Skirtingai nei kitose dviračių sporto šakose, treko dviračiai neturi stabdžių ir juose naudojama tik viena pavara. 70 km/val. išvystantys treko dviratininkai kada panorėję sustoti negali, todėl yra priversti po finišo važiuoti ne vieną ratą ir pamažu mažinti greitį.
Įdomu tai, kad toks sprendimas priimtas dėl pačių dviratininkų saugumo. Dar vienas įdomus faktas, kad dažnai sprinto rungtyse besivaržantys dviratininkai savo pėdas prie pedalų dėl tvirtumo pritvirtina ne kuo kitu, o lipnia juosta.
Nors iš pažiūros treko dviračiai gali atrodyti niekuo ypatingi, tačiau jų kaina gali prilygti prabangiam sportiniam automobiliui. Pvz., nacionalinė britų dviračių komanda naudoja dviračius, kurių vertė siekia 120 tūkst. svarų, o juos kūrė kompanija, kuri kažkada gamino bolidus F-1 varžyboms.
Galima spėti, kad UCI dviračių treko Čempionų lygoje dalyvausiantys geriausi pasaulio treko dviratininkai, tarp kurių ir Simona Krupeckaitė, į Panevėžį atsiskraidins ne vieną įspūdingos vertės dviratį.
2. Estė ir lietuviai įrašyti į dviračių treko istoriją
Dviračių trekas, kuris, manoma, atsirado apie 1870 m., buvo viena iš devynių modernių olimpinių žaidynių sporto šakų ir treko sportininkai olimpiadose pradėjo dalyvauti jau nuo 1896 m. Atėnų olimpiados. Išimtis buvo tik 1912 m. Stokholmo olimpiada.
Moterys olimpiadose pradėjo dalyvauti nuo 1988 m. Seulo žaidynių ir pirmąjį olimpinį aukso medalį treke nuskynė estė Erika Salumae.
Į treko istoriją įėjo ir greičio rekordus sumušę lietuviai. Nors ne vieną kartą ant pasaulio, Europos čempionatų pakylų lipusi viena geriausių šalies dviratininkių S. Krupeckaitė buvo visai šalia olimpinių medalių, tačiau kol kas olimpiniu apdovanojimu treke gali didžiuotis tik Lietuvos dviračių sporto legenda Gintautas Umaras.
Sportininkas 1988 m. vasaros olimpinėse žaidynėse pelnė net du aukso medalius: 4 km individualaus persekiojimo rungtyje ir 4 km komandinio persekiojimo rungtyje, net penkis kartus yra pagerinęs pasaulio rekordus.
Rekordų savo sąskaitoje turi ir S. Krupeckaitė, kuri 2009-2010 m. pasižymėjo 200 m. iš eigos (10,793 sek) ir 500 m. atskiro starto (33,296 sek) rekordais.
Dar vieną rekordą šią vasarą Simona pasiekė Tokijuje, kuris tapo jau penktąja atletės olimpiada. Tokį pasiekimą turi tik disko metikas Virgilijus Alekna ir busi šaulė Daina Gudzinevičiūtė.
3. Pirmieji velodromai iškilo Europoje
Pirmieji velodromai iškilo Europoje ir buvo statomi dėl to, kad dviratininkai turėtų kur treniruotis žiemą. Pirmieji trekai, palyginus su įspūdingais šiuolaikiniais kompleksais, buvo gana paprasti: dvi medinės tiesės ir šiek tiek pasvirę posūkiai.
Iki II pasaulinio karo retas Europos didmiestis neturėjo velodromo. Trekai iš pradžių buvo įvairaus ilgio, tačiau standartinis ilgis yra 250 m. Tokio ilgio treką turi ir vienintelė tokio tipo arena Baltijos šalyse – Panevėžio „Cido“ arena, kurią projektavo Pekino olimpinio treko architektas.
Be Panevėžio, greičio ir specialiųjų efektų fiestą žadančios prestižinės varžybos vyks įspūdinguose Europos velodromuose. Net du etapus dalyviai važiuos išskirtiniame Londono „Lee Valley“ komplekse.
4. Važiavimas susikibus rankomis ir kitos rungtys
Dviračių treke – sprinto ir ištvermės kategorijoms priskiriama daugiau nei dešimtis įvairiausių komandinių ir individualių rungčių. Kelios iš jų gali atrodyti neįprastos. Pvz., komandiniame sprinte komandos startuoja vienos prieš kitą, t.y. iš skirtingų treko pusių.
Be to, kiekviename rate dviratininkai turi keistis vedančio dviratininko pozicijoje. Dar įdomesnė rungtis yra madisonas, kur komandos nariai dalį laiko važiuoja... susikibę rankomis.
UCI dviračių treko Čempionų lygoje šios rungties neišvysime. Iš viso intriguojančioms varžyboms atrinktos tik keturios rungtys: keirinas ir sprintas, eliminavimas ir skrečas.
5. Griūtys, kurios kainuoja titulus ir gali užbaigti karjerą
Treko dviratininkai išvysto didelį greitį, o komandinėse rungtyse dažnai dalyvauja bene keliasdešimt dviratininkų, kurie dėl geresnės pozicijos kaunasi petys į petį. Todėl griūtys šiame sporte yra dažnos.
Jos kyla dėl klaidų, dviračių gedimų, tačiau yra pasitaikę atvejų, kai sportininkai neleistinai bando užsiimti geresnę poziciją ar net išstumti varžovą iš treko. Ne vieną griūtį buvo galima stebėti ir Tokijo olimpiadoje, kur griuvo ir mūsų šalies dviratininkė OIivija Baleišytė.
Japonijoje vykstančiose keirino varžybose stumdymaisi yra leidžiami, todėl griūtys yra itin dažnos. Štai viena iš UCI dviračių treko Čempionų lygos ambasadorių ir šio sporto legenda vokietė Kristina Vogel po griūties treniruotėje liko dalinai paralyžiuota.
Iš šešių etapų susidedančios inauguracinės UCI dviračių treko Čempionų lygos varžybos lapkričio 6 d. startuos Maljorkoje, tada persikels į Paryžių, o lapkričio 27 d. tęsis Panevėžio „Cido“ arenoje. Gruodžio pabaigoje pusės milijono prizinį fondą varžybų laimėtojai išsidalins Tel Avive.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą