Auksinės „Žuvėdros“ skrydžio vadovei - aštuoniasdešimtmečio salvės

„Vakarų ekspreso“ žurnalistai garbingo gimtadienio išvakarėse turėjo progos apsilankyti šios gerai žinomos klaipėdietės namuose ir prisiminti legendinės auksinės „Žuvėdros“ skrydžius, bemieges kūrybines naktis, širdį virpinančius potyrius ir sužinoti, kuo dabar gyvena į užtarnautą pensiją išėjusi sportinių šokių etalonu vadinama moteris.

Nustebino kuklumu

Klaipėdoje ištarus O. S. Idzelevičienės pavardę, visi kaipmat ją sieja su auksiniu sportinių šokių ansambliu „Žuvėdra“ ir pergalėmis Europos bei pasaulio čempionatuose, tačiau pati moteris šiandien praeities pergalingų triumfo akimirkų pernelyg nesureikšmina ir ją net teko įkalbinėti, jog visa tai sutiktų prisiminti gražaus savo jubiliejaus proga.

„Tai jau praeitis. Kam tai įdomu? Man skaudu apie tai kalbėti, galiu susigraudinti“, - „Vakarų ekspresui“ sakė sukaktuvininkė.

Visgi S. Idzelevičienę po ilgo pokalbio telefonu pavyko įtikinti, kad daugelio širdyse ji yra išlikusi kaip pavyzdys ir sportinių šokių etalonas. Galiausiai ji sutiko „Vakarų ekspresui“ duoti išskirtinį interviu ir net pakvietė į savo jaukius namus, esančius maždaug 5-7 minutės keliaujant automobiliu nuo miesto centro, Gindulių gyvenvietėje. Tiesa, fotografuotis nenorėjo.

Pasinėrė į savanorystę

Įdomu, kaip šiandien bėga legendinio šokių kolektyvo „Žuvėdra“ įkūrėjos ir ilgametės vadovės, daugkartinės Europos ir pasaulio čempionės kasdienybė? - pasiteiravome S. Idzelevičienės.

Manęs kiti klausia: ką veikiate rytą atsikėlusi? Kaipgi aš dabar pasakosiu, ką aš veikiu? Apie tai galima su savo draugais kalbėti. Buitinės veiklos yra išties daug.

Kiek žinau, pasinėrėte į savanorystę. Papasakokite „Vakarų ekspreso“ skaitytojams apie tai.

Savanoriaujame su Romu „Maisto banke“ nuo 2019 metų pabaigos.

Nėra taip paprasta po aktyvios veiklos staiga išeiti į pensiją ir nieko neveikti. Tuoj pradėsiu kalbėti ir jaudintis, apsiverksiu...

Nuo 2014 metų, kai iširo „Žuvėdros“ansamblis, neįvertinau, kad iš tikrųjų jau esu pensinio amžiaus ir visa kita. Buvo sunkus išgyvenimas, nebebuvo studentų ir teko priimti sprendimą „Žuvėdrai“ ištarti „sudie“.

Iš pradžių net nenorėjau nieko matyti. Gerai, kad su vyru Romu jau buvome įsikūrę nuosavame name. Išeini į kiemą, pabūni vienas, pasikapstinėji po žemę, yra daug buities veiklos... Pradėjau ir knygas skaityti.

Bet man, veikliai moteriai, buvo sunku tai išgyventi. Kai nebeliko „Žuvėdros“ ansamblio, man buvo jau 73-eji. Bet aš nejaučiau to amžiaus, ir dabar nesijaučiu, kad man būtų tiek metų.

Kai reikėjo išeiti į pensiją, man buvo lūžis. Juk mes su Romu buvome pripratę dirbti nuo ryto iki vakaro: nuo 8 valandos ryto jau būdavome universitete, vesdavome paskaitas, vėliau iki vėlyvo vakaro darbas su šokėjais.

Grįždavome namo tik apie 23 valandą. Savaitgaliais - varžybos, teisėjavimas ir panašiai. Gyvenimo ritmas ir tempas - didžiulis. Ir taip ilgus dešimtmečius... Įdėta daug darbo, energijos, kasdien patirta daug emocijų... Visa tai kraunasi į išgyvenimus. Juk negali būti abejingas.

Jūs - kūrybiška amenybė. O nebuvo minčių susirasti kokį nors kūrybinį darbelį? Ar mokyti šokių vaikučius?

Klaipėdoje mes į gyvenimą išleidome daug šokėjų kartų, specialistų. Jie turėjo kažkur įsidarbinti, užimti darbo vietas ir visa kita. Aš negaliu nueiti į mokyklą ir sakyti: „Jūs man duokite darbo.“ Aš prieš daug metų esu dirbusi tuometinėje Kristijono Donelaičio vidurinėje mokykloje šokių vadove. Pati pirmoji Lietuvoje pradėjau dirbti su vaikais...

Tačiau grįžkime prie temos apie kelerių metų senumo įvykius. Vieną dieną, jau būdama pensijoje, sumąsčiau: imsiuosi savanorystės. Man gėda, bet aš pasakysiu.

Nuėjau į netoli namų esančią Slengių mokyklą, sutikau mokyklos direktoriaus pavaduotoją ir pasiūliau savanoriškais pagrindais nemokamai vieną ar du kartus per savaitę vaikus mokyti sportinių šokių.

Bet juos mokyti ne tam, kad dalyvautų varžybose, bet tiesiog perteikti šokių kultūrą, išmokyti laikysenos ir panašiai. Man atsakė: „Mes turime šokių vadovą“, ir taip mane atstūmė.

Ir aš nebedrįsau kitur ieškoti, eiti ir siūlytis. Kiti manęs bijo: „Idzelevičienė?“

Jūs būtumėte pasiryžusi nemokamai treniruoti jaunąją kartą?

Taip. O kas man? Aš gaunu pakankamą pensiją, turime kur gyventi ir ką man reiškia čia pat nueiti ir pasavanoriauti? Tiesiog dėl veiklos, kitų gerovės.

Galima organizuoti įvairius renginus, turime sukaupę daug patirties...

Vieną dieną atsiverčiau internetą ir man į akis pakliuvo „Maisto bankas“. Perskaičiau ir nusprendžiau paskambinti dėl savanoriavimo.

Atsiliepė vyriškis, sakau: „Norėčiau būti savanore.“ Atsakė, kad mums netrūksta žmonių... Bet tuoj pat pridūrė: „Paskambinkite po “Maisto banko„ paramos koncerto. Tada reikės pagalbos rankų.“

Paskambinau, atsiliepė kažkokia moteris, tikriausiai pavaduotoja, paklausė, kiek man metų. Man tuomet buvo 78-eri. Ji tarė: „Bet iš kalbos nepanašu.“ Aš atsakiau, kad ir iš išvaizdos aš nepanaši į tokio amžiaus moterį. Taip pasijuokėm... Tada minėta moteris man sako: „Ateikite.“

Mes su Romu jau 50 metų per gyvenimą einame visada kartu ir jis neprieštaravo, nuėjo su manimi į „Maisto banką“. Pažiūrėjo ir sako: „Aaaa... Jūs tie Idzelevičiai.“ Sukvietė visas moteris ir papasakojo, ką jos veikia, pristatė mus ir paklausė, ką mes galime daryti. Aš pasisiūliau skirstyti maisto produktus, o Romas - pjaustyti daržoves.

Atveža maisto produktus bananų dėžėse ir ten būna visko: ir pienas, ir grietinė, ir daržovės ir t. t. Tuomet turi suskirstyti pieną į vieną dėžę, daržoves - į kitą. Sukrauni į šaldytuvus. Taip ir savanoriaujame 2-3 kartus per savaitę.

Kiti mano buvę kolegos sako: „Kam tau reikia šito, ar neprisidirbai per visą gyvenimą?“

Aš nežinau kodėl, tiesiog nueini ir tave traukia tai padaryti. Darai tokį darbą ir jauti, kad esi reikalingas. Atsigauni emociškai, esi visiškai laisvas atiduoti save.

Aprodė trofėjų kampelį

Ar dar pasitaiko naktų, kai sapnuojate šokių aikštelę, parketą, aukso medalių spindesį arba galbūt tai, kad kažkas ne taip atliko šokio judesį ir panašiai?

Aš mažai sapnuoju, o jei ir sapnuoju, tai sapnuoju kitokius dalykus.

2005 m. balandžio 28 dieną už ypatingus nuopelnus Klaipėdos miestui jums buvo suteiktas garbės piliečio vardas. Ne kartą buvote apdovanota įvairiais laipsniais ir ordinais „Už nuopelnus Lietuvai“ - Komandoro kryžiumi, Gedimino ordinu... Kur laikote visus savo apdovanojimus ir su „Žuvėdra“ iškovotus trofėjus. Turite tam atskirą kampelį?

Esame įsirėminę ir kambaryje ant sienos pasikabinę Europos ir pasaulio čempionatų medalius.

Įvairius apdovanojimus, ordinus laikome gražiai susidėję į stalčius. Visiems apdovanojimams, padėkoms iškabinti neužtektų kambario sienos.

Vien pasaulio ir Europos čempionatų medalių yra per 30, o kur dar Lietuvos čempionų titulai, įvairūs kiti medaliai. Prieš kelerius metus skaičiavome, tai susidarė per 300 medalių.

O kur dar taurės... Pilni stalčiai ir spinta medalių ir taurių...

Einame, parodysime kambarį (nusiveda į atskirą trofėjų kambarį ir parodo visus medalius - aut. past.), kur laikome medalius. Štai čia įrėminti Europos čempionato medaliai: 9 aukso, 9 sidabro ir 1 bronzos. Štai čia pasaulio čempionatuose iškovoti 7 aukso, 7 sidabro ir 1 bronzos medalis.

Mus per gyvenimą sveikino ir apdovanojo keli prezidentatai: ir šviesaus atminimo Algirdas Brazauskas, ir Valdas Adamkus, ir Dalia Grybauskaitė, sveikino ir Vytautas Landsbergis.

Kokia Jums su „Žuvėdra“ iškovota pergalė pati skambiausia ir reikšmingiausia?

Visos yra brangios ir vertingos, nes visada kovoji ir nežinai, ką pelnysi. Aišku, aš mažiau vertinu tuos aukso medalius, kai nebuvo visų vokiečių komandų. Tai buvo Gomelyje, Vengrijoje...

Kiek per 50 „Žuvėdros“ gyvavimo metų teko patirti, buvo daug sunkių akimirkų: į varžybas keliaudavome autobusais, buvo laikai, kai prie sienos tekdavo pralaukti ir porą parų.

Mes su Romu „Žuvėdroje“ buvome aiškiai pasiskirstę darbais: aš daugiausia dirbau su šokėjais, kūriau šokių kompozicijas, o Romaldas rūpinosi organizaciniais, ūkiniais reikalais.

Rugsėjo 11 dieną suėjo 50 metų, kai mes su Romu kartu. Tai mūsų vestuvių 50-osios metinės.

Švęs artimųjų rate

Jums šiandien sukanka 80 metų. Ar jaučiate laiko lėkimą?

Žinote, toks smūgis į galvą… Aš anksčiau, kai intensyviai dirbau, net sumaišydavau metus kokiu dešimtmečiu ir tik vėliau atsipeikėdavau…

Aš niekada nejaučiau bėgančių metų. Kai man jau pradėjo artėti 80, tada jau atsipeikėjau ir sau pasakiau: „Stop.“ Pradėjo širdį skaudėti ir ėmiau galvoti, kad kiekviena diena yra labai svarbi, nes negali žinoti, kas bus rytoj.

Jei galėtumėte atsukti laiką atgal, ką darytumėte kitaip? O gal kaip tik didžiuojatės ir džiaugiatės kievienu sprendimu, kiekviena taip nugyventa diena?

Aš net neįsivaizduoju, ką dar būčiau galėjusi nuveikti, nes nuo pat vaikystės šokau ir nieko kito negebėjau. Šokiai - mano gyvenimo kelias, šokiai nuo vaikystės užvaldė mano sielą ir tuo džiaugiuosi.

Kaip žadate paminėti savo jubiliejų?

Šį savaitgalį paminėsime artimiausių žmonių rate, o kitos savaitės pradžioje gimtadienio šventę ir pagerbimą Sportininkų namuose organizuoja ir Klaipėdos miesto valdžia bei buvę auklėtiniai.

Pafilosofuokime: kokia būtų geriausia jums gimtadienio dovana?

Norėčiau, kad šią dieną mano šventėje galėtų dalyvauti visi tie, kuriuos aš noriu matyti, bet taip neišeina. Pavyzdžiui, Romo pusbrolis yra medikas, darė operaciją ir sužinojo, kad pacientas buvo užsikrėtęs COVID-19. Dabar jis su šeima turi izoliuotis ir mano gimtadienio šventėje nedalyvaus.

Pakvietėme 28 artimiausius žmones, 2 minėtų nebus, tad planuoja dalyvauti 26.

Ačiū už šiltą pokalbį. Sveikatos ir nepamirštamų jubiliejaus įspūdžių.