Čempioniškas mentalitetas ne tik krepšinio aikštelėje, bet ir šeimoje

Jis užsienyje per profesionalaus krepšininko karjerą pasisėmė išties daug patirties, patyrė triumfo akimirkų, šampano purslais laistė ne tik įvairių krepšinio lygų, bet ir snaiperio konkursų nugalėtojo titulus, užsienyje sulaukė pripažinimo ir garbės, tačiau visuomet svajojo, kad grįš į gimtąją Klaipėdą ir čia ramiai su šeima leis savo dienas.

„Pasistatėme namą Jakuose, susitvarkėme. Aš esu užaugęs Klaipėdoje ir man šis miestas - mieliausias. Esu gyvenęs Vilniuje, bet man jis - per didelis. Kažkaip manęs netraukia tie didieji miestai“, - pabrėžė žinomas krepšininkas, praeityje treniruočių stovykloje plušėjęs ir su Lietuvos vyrų krepšinio rinktine.

Jis džiaugiasi tuo, kad gali gyventi šiame nusotabiame mieste arti jūros ir dar nekabinti sportinių batelių ant vinies.

„Kai sulaukiau kvietimo rungtynauti “Gargžduose„, greitai sutikau, nes norėjosi būti gimtajame mieste ir visai šalia žaisti krepšinį. Tam Gargžduose man yra sudarytos puikios sąlygos“, - pasidžiaugė M. Runkauskas.

„Savaitės ekspresas“ nusprendė peržvelgti M. Runkausko įsimintiniausias karjeros detales, pakalbėti apie vieną jo didžiausių pomėgių - žvejybą ir tai, kaip jam sekasi atlikti itin svarbų - tėvo - vaidmenį.

Vaikystėje kaldavo lentas

Mariau, prisimink, kokiame rajone Klaipėdoje užaugai. Turbūt nuo mažų dienų bumsenai krepšinio kamuolį?

Klaipėdoje gyvenau šalia vadinamojo Simonaitytės kalno. Ten ir praėjo visa mano vaikystė. Pamenu, kad patys labai puoselėdavome savo krepšinio aikštelę - dažydavome linijas, keisdavome krepšio tinklelius, patys kaldavome lentas. Turėjome labai gerą seniūnaitį. Jis mums net duodavo pinigų, kad galėtume patys tvarkyti krepšinio aikštelę. Iš aplinkinių rajonų mūsų krepšinio aikštelė buvo viena tvarkingiausių.

Krepšinio pagrindus įgijau būtent kieme: kamuolį bumsenti pradėjau gal nuo dešimties metų. Ir taip šiltuoju sezono metu nuo ryto iki vakaro... O krepšinio mokyklą pradėjau lankyti gal tik nuo 13 ar 14 metų - ganėtinai vėlai.

Žinau, kad buvai perspektyvus lengvaatletis - ilgų nuotolių Klaipėdos čempionas. Kodėl metei šį sportą?

Nežinau, ar buvau perspektyvus, tiesiog pavyko iškovoti keletą medalių, ir tiek. Lengvąją atletiką mečiau, nes nenorėjau bėgti ilgų nuotolių, o svajojau apie kitas rungtis. Viena iš jų - šuoliai į tolį. O man treneris to daryti neleido. Galiausiai taip išėjo, kad mane užvaldė krepšinis, ir čia jau likau ilgam (šypsosi). Mano krepšininko karjera jau tęsiasi apie 20 metų.

Kai žmonės išgirsta Mariaus Runkausko pavardę, iškart sieja su taikliais tritaškiais. Pats prieš kelias dienas trečią kartą tapai Klaipėdos snaiperiu, triskart šį titulą esi laimėjęs ir tarp LKL krepšininkų. Esi ir dukart Rumunijos aukščiausiosios krepšinio lygos snaiperis. Ar nuo vaikystės draugus kieme stebindavai taikliais tolimais šūviais? Ar šie įgūdžiai išsiugdė per daugelį metų?

Kieme vaikystėje daugiau bandydavome pelnyti taškus prasiveržimais, o ne tritaškiais. Galbūt daugiau mesdavome iš po krepšio ar vidutinių nuotolių, nes nuo tritaškio vaikui numesti kamuolį iki lanko būdavo gana sudėtinga.

Kai pradėjome bręsti ir koreguoti metimą, tada jau švystelėdavome ir tritaškių, bet tai tikrai nebuvo mano krepšinio žaidimo pagrindas.

Vėliau jau sporto mokykloje, ir komandose daugiau dirbdavome ties tolimais metimais. Tuometinėje Klaipėdos „Laivitės“ komandoje jau išties mesdavome daug tolimų metimų.

Marius Runkauskas - daugybės snaperių konkursų nugalėtojas.

42 tritaškių serija

Gal draugai vadindavo Auksine rankele ar panašiai? Kokių per gyvenimą esi turėjęs pravardžių?

Aksinė rankele tikrai nevadino. Draugai vadindavo mažybiškai - Mariukas, kartais Cukrinis rukeliu, bet čia daugiau nuo pavardės (šypteli).

Įdomu, koks yra tavo iš eilės pataikytų tritaškių rekordas?

Gal prieš 15 metų, kai dar žaidžiau „Neptūne“, buvau pataikęs iš eilės 42 tritaškius. Vėliau kažkaip nebeskaičiavau, bet ir nemanau, kad buvau kada nors daugiau įmetęs.

Tau jau - 35-eri. Profesionaliame sporte tokio amžiaus atletus neretai vadina veteranais, tačiau pats įrodinėji, kad dar turi parako: NKL čempionate „Gargždų“ ekipos gretose rungtyniauji vidutiniškai po 27 minutes, pelnai po 15,6 taško, dar sugebi triumfuoti ir snaiperio konkursuose. Pats ar jauti laiko lėkimą, o gal jautiesi lygiai taip pat, kaip, tarkime, dvidešimties?

Ne, kaip dvidešimtmetis jau tikrai nebesijaučiu. Sportininko karjera iš tikro prabėgo labai greitai.

Kai dabar atsuku laiką atgal, pamenu kiekvieno trenerio pasakytas mintis, patarimus ir pradedu suvokti, ką jie tuo norėjo tau perteikti. Kai buvau jaunas, būdavau karštas, stengdavausi aikštelėje „drąskytis“ ir panašiai, o kai suaugi, pradedi žaisti daugiau su protu, o ne tik naudodamas fizinę jėgą.

Kojos dar laiko, bėgti gana greitai dar galiu, realiai tie 35-eri - tik skaičius. Manau, kad dar galiu iš savęs kažkiek išspausti. Nemanau, kad esu labai jau didelis veteranas.

Marius Runkauskas su šeima: žmona Kristina, sūnumis Gediminu ir Mindaugu.

Pamena „karštą“ Tomą Pačėsą

Per savo sportinę karjerą rungtyniavai daug kur: ir Latvijoje, ir Prancūzijoje, ir Rumunijoje, pakeitei ir daug LKL skirtingų miestų klubų. Papasakok, kur pačiam rungtyniauti buvo įdomiausia ir kur pasisėmei daugiausia patirties?

Atsimenu visus krepšinio sezonus. Tiek Latvijoje, kai teko rungtyniauti su Latvijos krepšinio legendomis Robertu Štelmaheriu, Uviu Helmaniu, Aigaru Vitolsu, tuo pačiu lietuviu Andriumi Mažučiu. Latvijoje tais metais iškovojome trečiąją vietą.

Prancūzijoje labai įstrigo, kad buvo griežtas treneris ir ganėtinai sunkios treniruotės. Pirmais mėnesiais nepritapau prie komandos, nerodžiau stabilaus žaidimo ir norėjo mane tiesiog atleisti.

Bet po paskutinių suteiko šanso rungtynių, kuriose sužaidžiau labai gerai - pelniau daugiau nei 30 taškų, mane nusprendė pasilikti, įgijau pasitikėjimo savo jėgomis ir viskas klostėsi labai gerai.

Rumunijoje tapome čempionais, atradau labai daug draugų, su kuriais bendrauju iki šiol. Rumunijoje man patiko sąlygos, miestas ir žmonės, kurie mane supo.

Iš LKL klubų daugiausia laiko praleidau Utenos „Juventus“, kur likę labai daug gerų prisiminimų, ir Klaipėdos „Neptūne“. Klaipėdoje žaidėme su labai gerais žaidėjais, gerais žmonėmis. Daug kelionių į VTB lygos ir Europos taurės rungtynes... Jos buvo išties įdomios ir įsimintinos. Likę tik geriausi prisiminimai.

Nepamirštami metai buvo ir Vilniaus „Lietuvos ryte“, kai su tikrai tokiu, kaip čia pasakius, „karštu“ treneriu Tomu Pačėsu iškovojome Karaliaus Mindaugo taurę. Visko matėme... Bet galiausiais prisiminimai - geri.

Kur sirgaliai paliko maloniausią įspūdį? Kokių netikėčiausių siurprizų, o gal iš šunybių yra tekę patirti su krepšinio sirgaliais?

Prancūzijoje salė visuomet būdavo sausakimša, sirgaliai prisikurdavo įvairių skanduočių ir mus labai šiltai palaikydavo - nesvarbu, ar laimėdavome, ar pralaimėdavome. Atmosfera buvo nereali. Šioje šalyje sirgaliai man labiausiai įsiminė.

Įspūdingas žvejybos laimikis

Esi užkietėjęs žvejys. Kokia didžiausia tavo pagauta žuvis?

14 kg 800 g karpis, kurį sužvejojau prieš kelerius metus. Kol kas didesnės žuvies nepavyksta sužvejoti, tai toks ir užkietėjęs žvejys (šypsosi).

Dažniausiai žvejoju būtent karpius ir mėgstu dar pažvejoti upėse vadinamąsias taikiąsias žuvis. Kiekvienais metais važiuojame į Druskininkus, prie Grūto parko yra Ilgių ežeras, kur visus žvejus vilioja nuostabi gamta ir diddelės žuvys. Kasmet ten su draugais vykstame pailsėti ir pažvejoti.

Kiek laiko be pertraukos esi praleidęs žvejyboje?

Tris paras, bet karpių žvejyboje tai yra gana įprasta. Žinau, kas žvejoja ir po savaitę.

Pats mėgsti valgyti žuvis ar žvejoji tik dėl malonumo, pabuvimo gamtoje ar panašiai? Paleidi pagautas žuvis ar veži į namus, kad iškeptų žmona?

Žuvį pats valgau labai retai, jos neišdarinėju, nes pagavęs iškart paleidžiu, nevežu namo. Mūsų principas: „Pagavai - paleisk“.

Visas malonumas: suviloti žuvį, su ja pakovoti, ištraukti ir galiausiai atsidėkoti.

Tai ir suteikia didžiausią malonumą. Kiti žmonės mąsto, kad čia beprasmis pinigų leidimas, tačiau tai tiesiog mūsų hobis: pagavai, nusifotografavai ir pleidai.

Marius Runkauskas - aistringas žvejys ir tą liudija įspūdingo dydžio jo laimikiai.

Šeimoje randa užuovėją

Papasakok apie savo šeimą.

Su žmona Kristina auginame du sūnus: Gediminui - 10 metų, Mindaugui - penkeri.

Apie trečią atžalą nemąstome, nes dabar mūsų didžiausias tikslas užauginti šiuos savo mažuosius žmogučius gerais piliečiais.

Ar sūnus neseka tėčio pėdomis? Nežaidžia krepšinio?

Mažasis pradėjo eiti į krepšinio treniruotes, dukart per savaitę pasibėgioja, pratinasi prie kamuolio. Kol kas jam tai patinka. Didysis jau kelerius metus Futbolo mokykloje lanko futbolą ir į tai yra susikoncentravęs.

Su šeima mėgstame pasivažinėti dviračiais. Jau ir mažasis išmoko, jau galime dviračiais važiuoti ir keturiese.

Stengiuosi kuo daugiau laiko praleisti su vaikais, kuo jie labiau auga - tuo įdomiau. Pažaidžiame ir futbolą, ir krepšinį. Labai stengiasi nugalėti ir tėtį. Su kiekvienais metais vis labiau priešinasi - tiek metant į krepšį, tiek žaidžiant futbolą.

Ar būna dienų, kai pamąstai apie sportinės karjeros pabaigą ir tai, ką tuomet veiksi?

Pasitaiko. Bet tai būna, kai niekas nesiseka, bloga nuotaika. Tada kyla mintys: ai, gal nebežaisiu krepšinio. Tada vakare pamąstai: o ką gi veiksi? Nusiramini ir pagalvoji: jei kūnas dar leidžia, traumų rimtų nėra, kodėl gi nepažaidus.

Koks pačiam iškovotas titulas pats mieliausias širdžiai?

Turbūt patys mieliausi - snaiperio konkurso titulai. Pamenu, kai pirmą kartą dalyvavau LKL snaiperio konkurse, labai jaudinausi, daug mąsčiau, kaip čia bus, tačiau viskas pavyko puikiai.

Kur namuose laikai savo iškovotus trofėjus? Turi tam specialią lentyną?

Taip. Tai buvo žmonos idėja. Ant tos lentynos viską ir dedame. Medalius pradėjo nešti ir sūnus, tad greitai jie lentynose nebetilps - teks kažkaip dalintis. Tikiu, kad laiku bėgant gal ir mažasis taps sportininku ir pradės į namus nešti medalius...

Gal nesusipešime dėl medalių lentynos (juokiasi.).

Pačiam teko vilkėti Lietuvos rinktinės marškinėlius. Koks jausmas?

Buvau Lietuvos rinktinės stovykloje, išplėstiniame saraše. Tai davė daug patirties, pasitikėjimo savo jėgomis. Prisiminimai įstrigo visam gyvenimui.

Kaip manai, kaip Lietuvos rinktinei seksis su Kaziu Maksvyčiu? Pats „Neptūne“ esi dirbęs su šiuo treneriu. Kokį paliko įspūdį?

Vėl naujas treneris, vėl nauja sistema, vėl viskas keičiasi. Manau, kad bus visai kitoks ir žaidimo braižas. Turėtų būti įdomu žiūrėti. Nenorėčiau iš anksto spėlioti ir vertinti - pažiūrėsime pirmąsias rungtynes ir viską pamatysime.

Vitos JUREVIČIENĖS ir asmeninio archyvo nuotr.