Dėl „atminimo šalmo“ diskvalifikuotas Heraskevyčius: „TOK siūlė šalmą tiesiog teleportuoti į finišą“

Penktadienį Sporto arbitražo teisme (CAS) savo garbę ginsiantis sportininkas žurnalistams atskleidė absurdiškas derybų su Tarptautiniu olimpiniu komitetu (TOK) detales ir paaiškino, kodėl „atminimo šalmas“, skirtas kare žuvusiems kolegoms pagerbti, tapo diskvalifikacijos priežastimi.

– Vladyslavai, iki jūsų starto liekant visai nedaug laiko, buvote informuotas apie nušalinimą. Kokie konkrečiai kaltinimai jums buvo pateikti ir kaip TOK argumentavo šį sprendimą?

– Situacija nuolat keitėsi – mums nurodydavo vis kitą taisyklę, kurią neva pažeidėme. Oficialiuose susitikimuose buvo minima taisyklių Nr. 40 ir Nr. 50 kombinacija, reglamentuojanti sportininkų saviraišką ir politinį neutralumą. Tačiau didžiausia problema čia yra interpretacija. TOK taisyklės numato, kad apribojimai galioja trijose konkrečiose vietose: varžybų zonoje, apdovanojimų ceremonijoje ir atidarymo ceremonijoje.

Mane diskvalifikavo likus daugiau nei valandai iki starto. TOK atstovė Kirsty Coventry pati pripažino, kad varžybų zona laikoma erdvė nuo starto linijos iki finišo. Kaip suprantate, manęs ten fiziškai nebuvo, aš neturėjau galimybės pažeisti taisyklės, nes buvau sustabdytas dar nepradėjęs.

– Ar bandėte apeliuoti į kitų sportininkų pavyzdžius? Juk olimpiadoje matome įvairių saviraiškos formų.

– Žinoma. Kirsty Coventry patvirtino, kad treniruočių zona nėra varžybų dalis. Aš jai priminiau JAV dailiojo čiuožimo atstovo Maximo Naumovo atvejį. Jis zonoje, kurioje laukiama rezultatų, demonstravo lėktuvo katastrofoje žuvusių tėvų nuotrauką. Tuomet TOK pareiškė, kad ta vieta nebuvo varžybų zona. Kai aš pasakiau, kad mano situacija identiška ir kad apie čiuožėjo planus jie žinojo iš anksto, aiškaus atsakymo nesulaukiau.

Mano šalmas nėra konfliktas. Tai atmintis. Jame nėra logotipų ar politinių šūkių. Jame pavaizduoti nuostabūs žmonės, Ukrainos sporto šeimos nariai, paaukoję savo gyvybes. Jei šypsena ar nuovargis po finišo yra „ekspresija“, o nacionaliniai simboliai ant kitų šalmų leidžiami, kodėl atminimas yra draudžiamas? Čia palikta per daug vietos subjektyviam tam tikrų žmonių traktavimui.

– Paminėjote pokalbį su TOK Vykdomojo komiteto nare Kirsty Coventry. Kaip vyko šis dialogas ir ar buvo ieškoma kompromiso?

– Pokalbis vyko gana pagarbiai, juk esame suaugę žmonės. Aš išreiškiau pagarbą jai kaip istorinei asmenybei – pirmajai moteriai, užėmusiai TOK prezidentės postą, tačiau pasiūlymai, kuriuos išgirdome, skambėjo keistai.

Buvo pasiūlyta, kad mano tėvas atneštų „atminimo šalmą“, bet aš varžybose dalyvaučiau su kitu. O tada tas pirmasis šalmas kažkokiu būdu būtų „teleportuotas“ man į finišą, kad galėčiau jį parodyti mišrioje zonoje. Aš pasiūliau kitą išeitį: leiskite man tiesiog greitai pračiuožti trasa, kad niekas tų atvaizdų net nespėtų pamatyti. Deja, tai poniai Kirsty Coventry netiko.

Pasakiau jai tiesiai: geriausias būdas užbaigti šį skandalą – leisti man startuoti. Tai būtų buvęs teisingas žingsnis.

– Užsiminėte apie dvigubus standartus stebint situaciją tribūnose. Ką tiksliai turėjote omenyje?

– Mes matėme pakankamai Rusijos vėliavų tribūnose, sirgaliai jas naudoja laisvai. Mačiau Rusijos vėliavą net ant vieno sportininko šalmo. Rusijos propaganda džiūgauja matydama savo simbolius olimpiadoje. Kiek man žinoma, nei tie žiūrovai, nei sportininkai nebuvo diskvalifikuoti.

Kai TOK rodo tokį lojalumą vieniems, o mane diskvalifikuoja už žuvusių kolegų atminimą, tai atrodo kaip nesąžiningas žaidimas, tiesiogiai pasitarnaujantis agresoriaus propagandai. Aš apie tai tiesiai pasakiau per susitikimą.

– Penktadienį jūsų laukia lemiamas CAS posėdis. Ko tikitės iš teismo?

– Mūsų tikslas nesikeičia – teisė varžytis. Teisininkai dirbs nuotoliniu būdu iš Ukrainos, o aš dalyvausiu gyvai čia, Milane. Jei mums leis startuoti, laukia dar vienas iššūkis – skubiai įveikti nemenką atstumą iki Kortinos trasos ir startuoti be tinkamo pasiruošimo.

Tačiau tai principo reikalas. Jei dabar to nesustabdysime, TOK galės diskvalifikuoti bet ką, kas jiems tiesiog nepatinka. Aš privalau įrodyti, kad šioje situacijoje esu teisus.

– Šalmo idėją brandinote ilgai. Kaip ji buvo įgyvendinta?

– Idėja gimė seniai, bet realizavome ją tik prieš pat žaidynes. Šalmą Kijeve ištapė menininkė itin sudėtingomis sąlygomis – spaudžiant 10 laipsnių šalčiui, be elektros ir vandens. Ji atliko nuostabų darbą.

Niekada nenorėjau šio skandalo. Liūdna pripažinti, bet TOK veiksmai dabar nukreipia dėmesį nuo kitų sportininkų pasirodymų. Visgi jaučiu didžiulį palaikymą. Nors asmeniškai su prezidentu Volodymyru Zelenskiu nekalbėjau, žinau apie jo ir visos tautos paramą. Ukrainiečiai jaučiasi įžeisti TOK veiksmų, todėl esame vieningi kaip niekada.

– Ar po viso to dar matote save 2030 metų olimpinėse žaidynėse?

– Tai puikus klausimas, į kurį kol kas neturiu atsakymo. Paaukojome ketverius metus, treniravomės po 12 kartų per savaitę, o visa tai buvo taip lengvai atimta be rimtos priežasties. Esu labai nusivylęs. Jei rasiu motyvacijos, darysiu tai ateityje. Širdyje vis dar rusena viltis, kad galbūt rytoj pavyks sukurti stebuklą ir grįžti į trasą.