Karjerą baigiančio biatlonininko Tomo Kaukėno istorija: „Savo misiją įvykdžiau“

T. Kaukėnas dalyvavo trejose olimpinėse žaidynėse, 12 kartų atstovavo Lietuvai pasaulio čempionatuose, o prie pasaulio taurės varžybų starto linijos stojo net 264 kartus.

„Savo misiją kaip sportininkas įvykdžiau“, – šyptelėjo T. Kaukėnas.

Norėjo būti geriausia savo versija, bet ne geriausias

Biatlonininko kelią T. Kaukėnas pradėjo Ignalinoje, būdamas devynerių. Į mokyklą pristatyti sporto šakos atėjęs treneris Aleksandras Ščechočichinas ketvirtoką suviliojo šaudymu.

„Visa klasė sureagavo „vau, šaudo“ ir visi klasiokai nuėjome pabandyti. Buvo bandos jausmas, norėjau pašaudyti, gerai praleisti laiką, nes treniruotės būdavo įdomios, be didelių krūvių. Apie rezultatus negalvojau iki kokių 16 metų, tada pirmą kartą išvažiavau į užsienį – Latviją, Maduoną. Ten vyko tarptautinės varžybos ir tada užsidegė, kad noriu pamatyti kuo daugiau šalių. Ta mintis mane vedė iki pasaulio čempionato Nove Meste, tik tada pagalvojau, kad galima siekti aukštų rezultatų“, – pradžią prisiminė T. Kaukėnas.

Tačiau biatlono trasoje smulkaus sudėjimo ignaliniečiui sekėsi: lietuvis greitai tapo vienu pajėgiausių planetoje tarp bendraamžių. 2009 metų pasaulio jaunių čempionate Kanmore (Kanada) sprinte užėmė 8 vietą, net ir sukęs 3 baudos ratus. Po kelių dienų vykusiose persekiojimo lenktynėse T. Kaukėnas per plauką neiškovojo pirmojo medalio Lietuvai, finišo liniją pasiekęs ketvirtas.

Būsimai šalies biatlono žvaigždei sekėsi ir jaunimo grupėje: 2010 metų Europos jaunimo čempionato sprinte jis buvo aštuntas, tokią pačią poziciją ignalinietis užėmė ir 2011-ųjų pasaulio jaunimo čempionate. Tapo aišku – tokio pajėgaus biatlonininko vyro nepriklausoma Lietuva dar neregėjo. Vis dėlto pats T. Kaukėnas tikslo kovoti dėl aukščiausių vietų net ir jaunimo čempionatuose sau nekėlė.

„Neturėjau noro laimėti pirmos vietos. Tiesiog sportuodavau, dalyvaudavau ir darydavau viską, ką galiu daryti geriausiai, be ambicijos laimėti. Manau, kad tuo metu man tai padėjo, nes kai atsirado noras parodyti rezultatus, jie pradėjo kristi. Kažkada Algimantas Šalna sakė „norėjau būti geriausias“, o aš niekada nenorėjau tokiu būti: norėjau pasirodyti geriausiai, kaip aš galiu, būti geriausia savo versija, o ne geriausiu pasaulyje“, – sakė T. Kaukėnas.

Sėkmę atnešė „pasenusi“ metodika

Pasaulio biatlono taurės varžybose T. Kaukėnas debiutavo 2009 metais Rūpoldinge (Vokietija), o debiutinėmis planetos pirmenybėmis tapo 2011-ųjų čempionatas Chanty Mansijske (Rusija). Tada 20-metis lietuvis sprinte užėmė 59 vietą ir iškovojo teisę startuoti persekiojime, kur tapo jauniausiu šios rungties dalyviu.

Sėkmingiausiu pasaulio čempionatu per visą karjerą tapo 2013-ųjų pirmenybės Moravijos Nove Meste (Čekija): 21-oji vieta sprinte ir 23-oji asmeninėse lenktynėse leido prasibrauti į prestižines bendro starto lenktynes, kuriose dalyvauja tik 30 pajėgiausių planetos biatlonininkų. Per visą Lietuvos istoriją pasaulio čempionate šioje rungtyje dalyvavo tik Diana Rasimovičiūtė ir T. Kaukėnas, tada užėmęs 28 vietą.

„Tuo metu buvo tikrai netikėta. Save laikau realistu, nors daug kas laiko pesimistu. Tada buvo stabilus šaudymas ir toje vietoje man sekėsi. Taip, kaip Vytui (Stroliai – aut. past.) sekasi Rūpoldinge, tuo metu man sekdavosi Nove Meste. Tuo metu buvo treneris iš Baltarusijos Viktoras Korčiaginas. 

Nors jo metodika atrodė pasenusi, bet tada jis padarė bazę. Nedarydavome didelių ir intensyvių treniruočių, bet per varžybas įsibėgėdavau ir ten, kur reikėdavo, parodydavau rezultatą. Keistoka metodika leisdavo pasirodyti per svarbiausias varžybas“, – pasakojo T. Kaukėnas.

Biatlonininko nuomone svarbia sudedamąja tapo tai, kad Lietuvos komanda tada galėjo praleisti pasaulio taurės etapus ir skirti daugiau laiko pasiruošimui svarbiausiems sezono startams.

„Vėliau pasikeitė federacijos strategija, nes pradėjome kovoti dėl bendros pasaulio taurės įskaitos, todėl turėjome dalyvauti visur ir visada. Prieš Nove Mesto turėdavome prabangą praleisti pasaulio taurės etapus ir specialiai ruoštis svarbiausioms varžyboms, ko vėliau nebeliko“, – dėstė T. Kaukėnas.

Žibėjo olimpinėse žaidynėse

Vis dėlto ryškiausiai dabar Vilniuje gyvenantis biatlonininkas žibėjo olimpinėse žaidynėse. 2014 metais Sočyje (Rusija) T. Kaukėnas buvo arti didžiausios 20 km asmeninių lenktynių sensacijos: trijuose šaudymo ruožuose nesuklydęs lietuvis ketvirtąją pasiekė su antru geriausiu rezultatu tarp visų dalyvių. Trys klaidos joje mūsiškį bloškė į 23-iąją poziciją lentelės rikiuotėje, nors taiklus šaudymas būtų garantavęs sidabro medalį – pirmąjį nepriklausomos šalies istorijoje.

„Kartėlio nelikę, džiaugiuosi, kad man pavyko per karjerą nors sykį turėti gerą formą. Tuo metu tikrai sekėsi slidėmis, jos slydo labai gerai, mėgavausi žaidynėmis, buvau pakylėtas, nes man jos buvo pirmosios. Kai emocijos geros, tai visi hormonai aukštame lygyje. Prisimenu kaip tikrai geras žaidynes, nors po asmeninių lenktynių buvo liūdna. Dabar atrodo, kad rezultatas tikrai geras, kuris nebuvo planuotas“, – pasakojo T. Kaukėnas.

Po ketverių metų Pjongčange (Pietų Korėja) Lietuvos rinktinės lyderiui pavyko įsirašyti į šalies istoriją, iškovojus iki šiol aukščiausias biatlonininkų vietas olimpinėse žaidynėse. Sprinte tada 27-erių sportininkas buvo 17-as, o persekiojimo rungtyje – 13-as. Be to, T. Kaukėnas tapo pirmuoju lietuviu, kuris varžėsi olimpinių žaidynių bendro starto lenktynėse – ten Vilniaus „Instinkto“ klubo atstovas finišavo 30-as.

„Buvau tikrai subrendęs sportininkas ir rezultatai nebuvo atsitiktiniai kaip Sočyje. Į Pjongčangą važiavau stiprus psichologiškai, visus metus iki žaidynių dirbau su psichologu ir žinojau, ką man reikia padaryti. Jaučiausi labai ramiai ir jaučiu, kad tai buvo mano darbo su savimi rezultatas. 

Tuo metu treneris Meelis Aasmae labai jautė mane ir nedarė nereikalingo spaudimo. Jaučiau, kad šalia manęs yra specialistai, kurie mane palaiko ir manimi tiki. Tai buvo brandžiausios žaidynės ir brandžiausias mano pasirodymas per visą karjerą“, – apibendrino T. Kaukėnas.

Dar po ketverių metų Pekino (Kinija) olimpinėse žaidynėse biatlonininkas prisidėjo ir prie kito istorinio rezultato, drauge su vyrų 4x7,5 km estafetės komanda užėmęs 14 vietą. Šios žaidynės tapo paskutinėmis T. Kaukėno karjeroje.

Rezultatams pakišo koją blaškymasis

Po 2018-ųjų Pjongčango žaidynių T. Kaukėnas į geriausiųjų 40-uką prasibrovė tik du kartus: 2019-aisiais pasaulio taurės etape Estešunde (Švedija) jis užėmė 31 vietą, o 2023-ųjų pasaulio čempionate Oberhofe (Vokietija) – 34-ąją. Kas lėmė suprastėjusius rezultatus?

„Galbūt problema buvo ta, kad pas mus keitėsi treneriai, o prie kiekvienų pokyčių reikia prisitaikyti. Atėjus naujam treneriui iš pradžių radome bendrą kalbą, bet poolimpiniai metai man buvo labai sunkūs, susirgau ir sunkiai sekėsi atsistatyti. Naujas treneris manęs nepažinojo, lyg ir susitarėme, kad sumažintumėme krūvius ir grįžtumėme į gerą savijautą, bet niekaip negalėjau į ją sugrįžti. 

Treneris prarado tikėjimą manimi, aš praradau tikėjimą treneriu ir prasidėjo blaškymasis. Esminis dalykas, kad pradėjau blaškytis ir nebeliko kryptingo darbo, kas būdavo seniau. Nekaltinu trenerių, aš priėmiau sprendimus, ar toliau sportuoti su treneriu, ar ieškoti kažko kito“, – pasakojo T. Kaukėnas.

Per karjerą biatlonininką treniravo Aleksandras Ščechočichinas, Edvardas Rasimovičius, baltarusis Viktoras Korčiaginas, latvis Ilmaras Bricis, estas Meelis Aasmae, baltarusis Sergejus Sokolovskis, o paskutiniaisiais metais – Diana Rasimovičiūtė ir Stanislav Sabaliauskas. Pastarasis treneris sportininką kurį laiką treniravo ir būnant jaunių rinktinėje.

„A. Ščechočichinas ir E. Rasimovičius mano pirmieji treneriai, jie suformavo požiūrį į sportą ir jų niekada nepamiršiu. Jie atidavė labai daug, investavo į mane, sykį netgi išgydė kariesą už savo pinigus, nes kitaip negalėjau išvykti į stovyklą, o gydyti reikėjo skubos tvarka. Treneriai matė mano potencialą ir jautėsi, kad aš jiems reikalingas. 

Vėliau atėjo V. Korčiaginas, kuris į Lietuvos biatloną atnešė sistemą, jis kovojo už mus, už tvarką federacijoje ir jaučiausi, kad turime atstovą, kuris mumis rūpinasi, nors mūsų požiūriai skyrėsi dėl amžiaus. Ilmaras turi didžiulę patirtį, jis didžiausią dėmesį skirdavo Dianai (Rasimovičiūtei), nes ji buvo komandos lyderė, bet nesijaučiau numestas ir tie darbo metai kartu buvo geri“, – trenerius apibūdino T. Kaukėnas.

Rekordines vietas biatlonininkas Pjongčange iškovojo vadovaujant M. Aasmae: tada žibėjo ne tik T. Kaukėnas, bet sėkmingai žaidynėse pasirodė ir Natalija Kočergina, o Lietuva pirmą kartą turėjo estafetės (mišrios) komandą olimpinėse žaidynėse.

„Meelis man patiko tuo, kad jis pakankamai laisvas, palaikydavo mano idėjas, neprisimenu, kad man jo metodikoje kažkas nepatiktų. Vėliau, atėjus S. Sokolovskiui, nesutapo mūsų požiūriai ir tai tapo blaškymosi pradžia. 

Paskutiniai metai, kai mane treniravo S. Sabaliauskas ir Diana, buvo vieni geriausių, nes tie žmonės tikėjo manimi, kai joks kitas treneris nebetikėjo. Man tai daug svarbiau nei pasiekti rezultatai su jais. Geras santykis yra raktas į gerus rezultatus“, – teigė T. Kaukėnas.

Baigia karjerą, bet biatlono nepalieka

Nenuostabu, kad įsimintiniausiomis karjeros varžybomis T. Kaukėnui tapo Pjongčango olimpinių žaidynių sprintas ir persekiojimas.

„Finišuodamas buvau nustebęs dėl savo formos. Ta emocija po finišo, džiaugėsi Vytas, Ruslanas (Nikitinas – aut. past.), tribūnose rėkė ir palaikė Vida Vencienė, Daina Gudzinevičiūtė, Einius Petkus. Tos varžybos liko atmintyje, aukščiausia vieta, geriausia forma. Trasoje panašiai jaučiausi kaip Sočyje, tik emocija po finišo buvo geresnė nei Sočyje“, – pasakojo T. Kaukėnas.

2019 metais karjerą baigusi Lietuvos biatlono legenda D. Rasimovičiūtė tąkart ištarė, kad tikrasis jos biatlonas baigėsi prieš ketverius metus. Ar jos ir T. Kaukėno istorijos panašios?

„Diana taip pasakė? Tikrai, niekada nesusimasčiau... Aš pritarčiau Dianai, jau po Pekino kažkur giliai viduje supratau, kad viskas. Vienu metu buvau paleidęs mintį, kad dar galiu parodyti gerus rezultatus, galbūt ta mintis ir lėmė, ką turiu šiuo metu. 

Atrodo, kad paskutiniais metais biatlone buvau ne dėl savo rezultato, bet dėl to, kad padėti komandai. Norėjau daryti viską, kad komandoje būtų gera atmosfera, pavyzdžiui, vienoje iš stovyklų Suomijoje suorganizavau vakarėlį, kur pašokome iki 11 vakaro“, – juokėsi T. Kaukėnas.

Biatlonininko kelią sportininkas baigia ramia širdimi, tačiau nuo biatlono nutolti neketina – vilnietis nori tapti treneriu.

„Išeinu ramia širdimi, jaučiu, kad turime pamainą, kuri gali atstovauti Lietuvai be manęs. Vienas kolega pasakė „treneri, kaip suprasti, kad jau laikas baigti karjerą“, o jam treneris atsakė „nesijaudink, jaunesni sportininkai pakuždės“. 

Jaunesni sportininkai man jau pakuždėjo, kad laikas atėjo. Jauni sportininkai dega tuo, o pas mane degimo nebelikę, viskas sudegę, kas galėjo (juokiasi – aut. past.). 

Misiją kaip sportininkas įvykdžiau, bet misija biatlone nesibaigia, bus kitas etapas, galbūt ne kaip sportininko, bet kaip trenerio. Du trečdalius savo gyvenimo esu biatlone, kažką keisti būtų labai sunku, pažįstu visą virtuvę, tad planuoju startuoti nuo vaikų treniravimo, o kas toliau – bus matyti“, – biatlonininko karjeros puslapį užvertė T. Kaukėnas.